Agnę – dauguma pažįsta slapyvardžiu „PINK DONKEY”. Ji labai energinga, veikli ir be galo meniškos sielos asmenybė. Nors pagal specialybę Agnė – gydytoja/kardiologė, šiame darbe niekad nerado ramybės, o eidama į darbą jautėsi, jog keliauja į baisiausią gyvenimo skerdyklą. Todėl pagimdžiusi antrą vaikelį ir išėjusi vaiko auginimo atostogų – Agnė nusprendė, jog gydytojos karjeroje reikia dėti tašką. Polėkis ir aistra menui, privertė pažvelgti plačiau bei pradėti daryti tai, kas iš tiesų sukuria laimę ir pilnatvę.

Pradėkime viską nuo pradžių. Ar menai, kūryba, drabužių dizainas visada buvo Jūsų mylima veikla?

Jau nuo vaikystėje, kai man buvo 5 metukai – pats teptukas ateidavo į rankas. Laisva minutė, o aš jau pilna galva idėjų lėkdavau prie popieriaus lapo ar drobės su pilna palete dažų.  Kūryba liedavosi ne tik tapyboje – aistrą jausdavau dekoruojant šventinį stalą, derinant interjero ar rūbo stilistiką. Mane kažkas į tai nešte nešdavo, be jokios prievartos. Tai gimė su manimi, tas noras ir begalinė aistra tapyti, kurti ir perteikti tam tikrą žinutę žiūrovui. Būdama 16 metų jau buvau nusprendusi stoti į tapybos ar dizaino studijas, tačiau artimųjų buvau atkalbėta, motyvuojant, jog tai yra menkai apmokamos ir “neprestižinės” specialybės.

Pagal specialybę esate gydytoja – kardiologė, kas įtakojo “mesti” tokį svarbų, atsakingą darbą?

Pirmiausia, noriu pasakyti, kad mažiau ar daugiau svarbių darbų nėra, kaip ir daugiau ar mažiau prestižo. Visi darbai vienodai svarbūs kiekvienam iš mūsų, tik galbūt gydytojo kiek kitokia – čia egzistuoja atsakomybė už žmogaus gyvybę. Manoji specialybė – kardiologo, kur apstu streso, konkretumo, atsakomybės ir kitų pareigų. Galbūt būčiau buvusi puiki gydytoja, bet manyje kovotų dvi Agnės – viena iš jų – kuriai beprotiškai reikia kūrybos ir spalvų… Todėl budėjimo metu, eidama naktį ligoninės koridoriais net garsiai su savim kalbėdavau – “Agne, ką gi čia po galais veiki?”. Taip, žinias turėjau labai geras, puikiai baigiau medicinos studijas, įstojau į nemokamą kardiologijos specialybę, kur konkurencija yra viena didžiausių Lietuvoje. Bet niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad šioje srityje nėra jokios kūrybos, o tik reglamentuoti algoritmai ir baimės jausmas, jog kažko nepadarysi ar suklysi. Negalėjau susitaikyti, jog gyvendama jau tris dešimtmečius darau tai, ko nenoriu, kad kūryba palikau tamsiame kamputyje. Manyje nebuvo ramybės, eidama į darbą jaučiausi eidama į baisiausią gyvenimo skerdyklą, todėl pagimdžiusi antrą vaikelį ir išėjusi vaiko auginimo atostogų – nusprendžiau, jog gydytojos karjeroje reikia dėti tašką.

Labas, Lape photography

Kaip kilo idėja pradėti tapyti išskirtinius piešinius ant džinso ir sukurti savo prekės ženklą? 

Mano įkurtas prekės ženklas, kurį jau vadinu savo slapyvardžiu – PINK DONKEY – įprasmina vaikystės polėkį, laisvę ir begalinę aistrą kurti. O tapyti norėjosi visada,  tačiau visada norėjosi į tai “įnešti” aktualumo ir stiliaus. Būtent todėl pasirinkau džinsą, kuris niekada neišeina iš mados! Tapybos ir džinso sąjunga yra puikus stiliaus akcentas ir išskirtinis meno kūrinys, kurį galima vilkėti. Tačiau kūryba neapsiriboja rūbais, tapau ir ant drobės, sienų ir netgi indų. Širdis skraido, kai mano paveikslai puošia klientų sienas ar gatvėje sutinku žmones su mano tapybos kūriniais.

Papasakokite plačiau apie savo gaminius, kokį pasirinkimą klientas gali rasti pas Jus?

Mano kūryba neapsiriboja vien tik tapyba ant džinso. Tapau ir ant kitų rūbų – maikučių, džemperių ir net ant paltų. Žmonės išsako man didžiausias gyvenimo svajones ir patiki interpretuoti tai savaip. Tapau ant rūbų ne tik moterims, bet ir mamos bei jų dukroms ar sūnums, ir net vyrams. Šiuo metu labai populiaru įteikti unikalią tapytą dovaną draugui, mamai ar seneliams. Susisiekę su manimi klientai kviečiasi ir į svečius, pagal interjerą deriname būsimo paveikslo spalvas, detales ir mintį, kuri turi būti artima jiems. Tai lyg rebusas, kurį man tenka spręsti ir man tai be galo patinka, kai spalvos, mintis susijungia į visumą.

Labai įdomu, kas slypi už tų durų, kur vyksta visas tapybos procesas, papasakokite apie tai.

Kol dar mažasis neina į darželį darbuojuosi, kai jis miega arba naktimis. Žinau, tai nėra lengva, pavargstu, bet naujos idėjos mane neša į priekį. Mano įkvėpimas yra gamta, žmogaus vidus, egzistenciniai klausimai. O medicinos žinios apie žmogaus sandarą tapybos metu labai praverčia. Prieš tapybą mėgstu susikaupti ir susitelkti į save, peržvelgti užrašytas kliento svajones, mėgstamas spalvas. Procesas nėra lengvas, jis reikalauja ramybės, polėkio ir mąstymo bei kruopštumo. Kavos puodelis, pozityvios mintys, kokia šiandien graži diena ir kaip nykštukas su spalvomis bei teptuku keliauju prie drobės ar rūbo. Tapant mintimis nukeliauju į kitą pasaulį, atrodo, tarsi išnykstu, medituoju ir susilieju su visais potėpiais.

Kaip į Jūsų idėją iškeisti kardiologės darbą į meną reagavo artimiausi žmonės – vyras, tėvai, draugai? Ar nesistengė atkalbėti? Ar priešingai – palaikę ir skatino?

Draugams ir tėvams buvo lengvas šokas. Juk tiek metų praleisų medicinoje pekeitė menas. Buvo ir atkalbinėjimų ir prašymų sugrįžti, tačiau tai yra mano gyvenimas, mano pasirinkimas. Nes menas – tai aš. Kas supranta mane – neklausia, o kas ne – aš nesiteisinu, neverta… Svarbiausias žmogus, kuris visada mane palaiko – mano vyras. Jis mane pažįsta geriausiai. Nuo pradžių skatino ir palaikė išeinant iš komforto zonos. Jei ne dabar – tai tuomet kada? Turbūt 80-ies būtų jau per vėlu, nors žinant mane – viskas įmanoma (šypsosi).

Esate dviejų vaikučių mama. Kaip Jums sekasi atrasti aukso viduriuką ir rasti laiko darbui, vaikams, šeimai bei sau?

Daug kam kyla klausimų kaip aš viską spėju. Tikrai ne viską. Sėdėjimas namie vaiko priežiūros atostogose ir žiūrėjimas į jo burną, kuris dabar dantukas kalasi – ne man. Būna dirbu, kai vaikai miega, naktimis. Buityje su vyru esame kolegos, kartu darome viską, jam esu be galo dėkinga. Susidėliojusi prioritetus darbų atžvilgiu, viskas gaunasi paprastai. Esu veikli, stengiuosi ne tik skaniai gaminti, dirbti, bet ir prižiūrėti save, kad ir skiriant tam nedaug laiko. Juk laiminga mama – laiminga šeima. O tai yra labai svarbu.

Jei reikėtų nutapyti Agnės portretą, koks jis būtų?

Pirma mintis, kuri aplankė išgirdusi klausimą – daug daug spalvų, garbanų, taškymų, energijos – tai atspinti mano asmenybę. Mano tapomi kūriniai taip pat spalvoti, nes spalvos gydo, suteikia energijos ir jautiesi pakylėtu.

Ko norėtumėte palinkėti veiklioms, galvojančioms apie nuosavą verslą, veiklą mamoms/motermis?

Noriu palinkėti drąsos, nebijoti aplinkinių nuomonių, komentarų, kurių neišvengiau ir aš. Tuomet, kai praeini šitą nelengvą kelią, supranti, kad tik tu esi savo likimo kalvis, tik tu pats turi pasirinkimą daryti tai, ko nori. Mūsų talentai gimė kartu su mūsų kūnais, negalime atimti iš savęs to vardant butaforinio prestižo, aplinkinių nuomonės ir visuomenės nusistatymų. Tik vidiniai kalėjimai mūsų galvose mus varžo, nereikalingi pamąstymai – “negaliu”, “galbūt rytoj”,”o jei nepavyks” turi būti išmesti. Jei tu tikrai nori ir labai daug dirbi dėl to – visada pavyks. Ateina diena, kai reikia kelti koją iš savo komforto zonos. Ir tai yra būtinas etapas svajonės išsipildymo link.

Pagrindinė nuotrauka: Labas, Lape photography

Facebook: https://www.facebook.com/mypinkdonkey/

Instagram: https://www.instagram.com/pink_donkey_/