Su muzika – nuo mažų dienų.

Būsimasis muzikantas vaikystėje labai mėgo klausytis plokštelių – mintinai mokėjo visas grupės „Nerija“ dainas, Stasio Povilaičio repertuarą, miuziklus „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“…

Dešimties metų Andrius įstojo į B. Dvariono muzikos mokyklą ir gana sėkmingai metus mokėsi klasikinės gitaros klasėje. Bet dėl suprastėjusių „normalioje“ mokykloje gaunamų pažymių teko palikti muzikos mokslus. „Muzika man visada buvo savarankiškai pažintas dalykas. Žmonės, kuriuos galiu pavadinti savo mokytojais, nebuvo tikri ir akivaizdūs mokytojai – tai tiesiog mėgstamos grupės ar atlikėjai, kurių muziką studijuodavau, klausydavau ir nagrinėdavau, kas ten, kaip, kur ir kada…“ – pasakoja Andrius, su draugais muzikavęs jau nuo ketvirtos klasės.

Vaikystę primena saldainių skonis.

Andrius augo tarybinės santvarkos laikais, tad nekeista, kad vaikystės prisiminus žadina įvairios to laiko relikvijos. Bet apskritai laikmetis, muzikanto nuomone, besiformuojančiai asmenybei neturi pernelyg daug reikšmės: „Iš principo niekas tūkstančiais metų nesikeičia. Taip, kai augau, nebuvo kompiuterių, bet buvo kitų viliojamų pagundų. Vis dėlto esminiai dalykai lieka tie patys – visi vaikai pereina tuos pačius etapus. Laikui bėgant, daugelis dalykų pasimiršta, todėl smagu auginti vaikus. Tada tarsi pats dar kartą išgyveni viską iš naujo.“ Dviejų vaikų tėtis sako galįs kiek tik nori jaustis vaiku – tai vidinė būsena. Sūnui Andriui ir dukrai Viktorijai jis išsaugojo ir vieną iš savo vaikystės žaislų – mielą pliušinį meškiną.

Paklaustas apie kitus vaikystę primenančius dalykus, dainininkas paminėjo ananasinius saldainius, kurių skonis, beje, dabar jam atrodo kiek pasikeitęs. „Bet yra vieni lietuviški saldainiai, kurie man ir šiandien lygiai tokie pat skanūs, kaip vaikystėje. Tai saldainiai „Vilnius“, – paaiškėja, kad garsusis atlikėjas dar ir smaližius.

Puslapiai: 1 2