Neseniai atšventę pirmąjį dvynukų Izabelės ir Máximo gimtadienį, Ispanijoje dvejus metus gyvenanti Kristina su vyru ir penkiamečiu sūneliu, varto šeimos nuotraukų albumą ir dalijasi prisiminimais bei patirtimis apie dvigubą šeimos pagausėjimą.

Kai tik pavyko stabiliai įsikurti svečioje šalyje, Augustas pradėjo lankyti vietinę mokyklą, mudu su vyru įsitvirtinome pačių susikurtose darbo vietose. Kai kalba jau nebebuvo barjeras gyventi pilnavertį gyvenimą, pradėjome planuoti antrąjį vaikelį. Planavimas ilgai netuko, vos po kelių savaičių jau aplankė nuojauta, kad pastojau. Pirmieji testai rezultatų nerodė,tačiau tam prieštaravo stipri nuojauta, ir, trečiasis testas buvo lemtingas! Vos pamačius teigiamą rezultatą, tekina bėgau vyrui į glėbį! Nors planavau padaryti kokį nors siurprizą, tą akimirką mano geležinė valia pasidavė ir negalėjau šios naujienos išlaikyti paslaptyje!

Kelis mėnesius prieš pastojant, viešėjo draugė, kuri pajuokavo, kad man labai tiktų auginti dvynukus. O aš tik ironiškai mostelėjau ranka, „oj ne, tik ne man…“

Nėštumas nebuvo iš legvųjų…

Aplankė siaubinga toksikozė, kuri manęs neapleido nei vieną rytą iki pat 6-ojo nėštumo mėnesio, dėl hormonų pokyčių  veido oda tapo ypatingai problemiška, kuomet nieko panašaus nebuvo pirmojo nėštumo metu. Pasiguodus vyrui, kodėl gi man taip šįkart, jis ilgai nemąstęs garsiai pagalvojo: „nes laukiesi mergaitės arba dvynukų“.

Jau susigyvenę su mintimi, kad laukia šeimos pagausėjimas, pradėjome atsakingai ruošti būsimą didįjį brolį ateinančiam gyvenimo įvykui .  Nusivedėme jį kartu į pirmąją echoskopo apžiūrą.

Pilvelyje plaka dvi širdutės…

Kai tik daktaras įjungė monitorių, Augustas jau laukė susikaupęs, sustingęs, išpūtęs akis ir žinojo ko tikėtis, tik….ne žinios, kad vietoj vienos, plaka dvi mažos širdelės!

Mums visiems buvo šokas ir siurprizas, taip netikėta, džiaugsminga ir labai baisu vienu metu! Kuomet tą minutę visų galvose vyko didžiulė sumaištis, daktaras susirūpinęs net paklausė ar mums viskas gerai… O tada pradėjome garsiai kvatotis, išskyrus Augustą, kuriam teko kelis kartus paneigti faktą, kad mažylis tik vienas ir padėti jam suvokti, kad pirksim dvigubą vežimėlį ir dvi lovytes, ir visko po du…

Neslėpsiu, reikėjo ir man laiko suvokti, kad įvyks tai, apie ką niekuomet negalvojau. Kilo tūkstančiai klausimų, ko pasekoje aplankė baimė ir nerimas, ar pajėgsime su viskuo susitvarkyti tik dviese su vyru, kadangi jokių giminaičių Ispanijoje neturime.  Buvome pasiruošę vienam vaikeliui, bet kai faktas dvigubėja, DVIGUBĖJA ABSOLIUČIAI VISKAS.

Tačiau prisiminę faktą, kad mums likimas mėgsta krėsti malonius pokštus, tai tiesiog mūsų ypatingos meilės istorijos tęsinys, mes ir vėl parodysim, kad gyvenime nėra neįveikiamų kliūčių.

Susitikimas su mažyliais…

Taigi, pilvukas augo, tokiu pat tempu pildėsi ir laisvas plotas namuose, Augustas jau pakankamai apmokytas puikaus brolio manierų ir, kaip bebūtų, ankstyvas pavasaris yra apgaulingas net Ispanijos pietuose, netikėtas plaučių uždegimas ir kosulys išprovokavo sąrėmius 36-osios savaitės naktį.

Tuo metu mano kūno temperatūra siekė 39 laipsnius ir mes nieko nelaukę skubėjome į ligoninę, o tuo tarpu Augustu rūpinosi viešinti draugė.

Atvykus į ligoninės priimamąjį išgirdau, kaip seselė sušnabždėjo mano vyrui, kad šiąnakt pilnatis paveikė kaip reikiant, tačiau, nors ir sąrėmius kenčiau didvyriškai, dėl aukštos temperatūros patekau tiesiai į padidintos rizikos gimdymo patalpą. Sąrėmiai intensyvėjo su kiekvienu įkvėpimu, mažyliai jau buvo pasiruošę gimti natūraliai, tačiau skausmas temdė ne tik aplinką, bet ir mintis, todėl daviau vyrui ženklą, kad pageidauju epidūro, bet daktarų asakymas neleido atsikvėpti, kadangi leidžiami antibiotikai dar minimaliai nesumažino temperatūros ir dėl šios priežasties epidūras yra pavojingas mano gyvybei. Tą akimirką supratau, kad mano pirmasis natūralus gimdymas buvo vieni juokai ir per sukąstus dantis nusijuokiau, kad „jei jau viskas dvigubai, tai be išimčių!“

Taigi, nuo atvažiavimo į ligoninę praėjus 4 valandoms, prie krūtinės trumpam prigludo Izabelė, o po 9 minučių ir Máximo, vėliau jie keliavo į intensyvios priežiūros skyrių, kur buvo stebima jų būklė, kaip ir manoji, dėl nelemtojo plaučių uždegimo. Visi susitikome po kelių valandų ir jau sekantį rytą keliavome namo, kur mūsų laukė Augustas.

Naujas gyvenimo etapas

Ir prasidėjo dar vienas gyvenimo etapas, kuomet rankos nuolatos pilnos, kaip ir širdys meilės. Kasdieniai įššūkiai kiekvienam iš mūsų, tačiau mes puikiai tvarkėmės su rutina pirmosiomis dienomis. Komandinis darbas, kantrybė, supratimas ir daug apsikabinimų bei laimės dozė užgoždavo miego trūkumą.

Didysis brolis paneigė mūsų baimes, kad bus pavydus, ar reikalaus ypatingo dėmėsio, jis, lyg mažas suaugęs, suprasdavo viską. Kada reikia ramybės, kada pasupti vieną ar kitą mažylį, jei verkdavo, jis man sakydavo „mama, pamaitink leliuką“. Brolis ir sesė buvo labai laukiami ir buvo priimti su didžiausia meile ir rūpesčiu. Drąsiai galiu teigti –  jis mano padėjėjas, kuriuo galiu pasitikėti!

Diena, kai vyras grįžo į darbą, mama į Lietuvą ir Augustas į mokyklą, likau viena. Aš, dvi mano rankos ir dvynukai. Susimąsčiau. Na, ir kokia gi mama man būti? Imti rolę nuolat besiskundžiančios, pavargusios, užsidariusios namuose, ar plačiau atmerkti akis ir įvertinti kokioje prabangoje gyvenu? Turiu mylintį vyrą, labai savarankišką vaiką, pagimdžiau sveikus ir gražius dvynukus, berniuką ir mergaitę! Gyvenu ten, kur saulė nušviečia kiekvieną ankstyvą rytą ir aš turiu privilegiją mėgautis kiekvienu akimirksniu be skubėjimo, be streso.

Kai tai supratau ir pradėjau mažiau tikėtis ir vertinti kiekvieną momentą, kai namuose didžiąją dienos dalį puikiai tvarkiausi viena, mes pradėjome daug keliauti. Ir dalykai, dėl kurių dauguma mamų turi ilgą šąrašą baimių, aš stengiausi įveikti smalsiai ir pozityviai. Keliauti su kūdikiu yra įššūkis. Jis dar didesnis, kai kūdikiai du. Na, o kai viskas pasirodė įveikiama ir pozityvas niekur nedingo, tapome labai aktyvi penkių asmenų šeima.

Svarbiausia taisyklė: vaikai – ne pasiteisinimo priežastis!

Nepraleidome nei vieno draugų vakarėlio, nei vienos galimybės patirti kažką naujo. To pasekoje, mažyliai priprato prie dinamiško gyvenimo ritmo ir dėl to nekyla miego problemų, o rėžimą susikuria patys, tik svarbu kontroliuoti, kad vienas nuo kito labai neatitoltų.

Taip ir prabėgo vieneri metai, pilni kelionių įspūdžių ir prisiminimų, daug naujų vietų ir patirčių, tad aš kaip visada, skatinu pirmiausia norėti ir galimybės ateis neprašomos. Norėti būti aktyvia mama, norėti būti pozityvia, išlaikyti draugus šalia, veikti/dirbti savo mėgstamą veiklą, realizuoti savo talentus, eiti, šypsotis ir…nepamiršti apkabinti vyrą. Niekada nepamiršti nuo ko viskas prasidėjo.

Nepiešiu motinystės pastelinėmis spalvomis, bet nemėgstu akcentuoti to nedidelio procento negatyvo, o juolab jį skanduoti, guostis, apsiauti aukos batus, nes tas laikas prabėgs taip greitai, todėl tik nuo mūsų kiekvienos priklauso kokią spalvą priklijuosime motinystei – šaltą, tamsią, ar šviesią ir spalvotą. Viskas priklauso nuo požiūrio ir nusiteikimo.

„Išgyventi“ patarimai:

Laikas sau: suprasti, kad be manęs nebūtų nieko, kas mane supa. Todėl svarbu atrasti NORO pasirūpinti savo vidine (svarbiausia) gerove sau maloniausiais būdais. O laiko tam tikrai atsiras, jei tik bus noras.

Laikas dviese: suprasti, kad vaikai yra ne gyvenimas, o gražiausias jo priedas, kurį sukūrėme kartu su vyru. Todėl poros laikas yra ypatingai svarbus. Nors mūsų situacijoje, kuomet artimiausi žmonės yra toli, atsiriboti nuo vaikų yra praktiškai neįmanoma, bet mes vistiek stengiamės susikurti sąlygas romantiškai pavakarieniauti, išsikalbėti, o pasitaikius progai, būtinai ją išnaudojame ir lekiame atsipūsti tik dviese.

Laikas kiekvienam vaikui atskirai: kokybiškas dėmėsys tik vienam ir kiekvienam. Bent kartą per mėnesį praleidžiu dieną tik su Augustu. Einame į kiną, muziejus, pavalgyti, daug kalbamės. Tai padeda stiprinti tarpusavio ryšį ir išvengti skaičiavimo ar dėmesys skirstomas visiems po lygiai. Kai dvynukai pradės konkuruoti dėl dėmesio, darysime tą patį.

Dažniau sakyti TAIP: Kelionė? Taip! Į svečius? Taip! Viena susitvarkysiu? Taip! Išvyka be patogumų? O taip!

Visi „taip“ praskaidrina kasdienybę ir suteikia labai daug įspūdžių ne tik man, bet ir visai šeimai.

Neužsidaryti „mamystėje“– neapleisti savo pomėgių ir draugų yra išbandymas kiekvienai mamai. Neslėpsiu, neturiu artimoje aplinkoje draugių su vaikais. Nes jei ir yra, jos taip pasineria į kūdikišką/vaikišką gyvenimą, užsisuka rutinoje, jas taip riboja vaikai ir jų rėžimas, bet tiesa ta, kad jos pačios riboja save, savo gyvenimą ir pačius vaikus. Todėl mane supa draugės be vaikų ir džiaugiuosi galėdama jas įkvėpti ir motyvuoti ateityje būti aktyviomis mamomis. Tad ei, kur rasti mamyčių, kurioms įdomu bendrauti visomis temomis, ne tik apie vaikų dantukus, kakučius, kiek valandų ir minučių miegojo naktį ir t.t.? Žinau, kad Lietuvoje jų yra, tai atvažiuokit į Ispaniją, einam kavos J

Pristabdyti laiką: atsiriboti nuo interneto, televizijos, ir kaipmat diena taps ilgesnė. Mūsų šeimoje gyvuoja tradicija, penktadienio vakarais namuose groja tik muzika. Kompiuteriai, telefonai, planšetės ir kiti „laiko valgytojai“ ilsisi, o mes leidžiame kokybišką šeimos laiką. Žaidžiame visi kartu, važiuojame į gamtą, prie jūros ir akimirkas bei vaizdus įamžiname akyse ir širdyse, o ne per objektyvą.

Na, o dabar, kai ta pati draugė paklausia „ir kaip sekasi?“, ironiškai pamoju ranka „ah, kas tie dvynukai!“

Kristinos gyvenimo akimirkas galite sekti Instagrame:

https://www.instagram.com/kristinahoroman/