Edita Tamonienė – naujos kartos lietuvių dailininkė, kurianti savo džiaugsmui ir Jūsų jaukiems namams. Edita atvira, nors tapyba lydėjo ją nuo pat vaikystės, buvo laikas, kai gyvenimas pakoregavo jos veiklas ir teko dirbti visai kitoje srityje. Tačiau gimus dukrai ir matant kaip žaisdama ji mėgaujasi piešimu, Edita pasiryžo vėl imti teptuką į savo rankas ir tiesiog leido sau kurti! Nuo to viskas ir prasidėjo…

Pradėkime viską nuo pradžių. Ar menai visada lydėjo Jus? 

Kiek save prisimenu, tai tapyba ir kita, įvairi kūrybinė veikla, mane lydėjo nuo mažų dienų. Būdama ikimokyklinio amžiaus mėgau piešti arklius, kurie puošė visas mamos knygas. Vėliau, mokykloje, mano gebėjimus ir įgūdžius pastebėjo pradinių klasių mokytoja, kuri laikui bėgant iš manęs tikėjosi vis daugiau ir skatino neapleisti šios srities. Taip pat ir klasės draugai prašydavo pagalbos piešiant piešinius. Dailės pamokos buvo pačios įdomiausios, labai jų laukdavau. Kurį laiką teko lankyti ir dailės mokyklą, tačiau buvo labai nepatogu važinėti iš mažo miestelio ir teko tuos mokslus nutraukti. Po vidurinės, stojau į Vilniaus Dailės Akademiją ir ten, 4 metus, studijavau vizualųjį dizainą. Tai galėčiau pasakyti taip, kad menas mane lydėjo vaikystėje ir tol, kol mokiausi, studijavau.

Žinau, jog turėjote pertrauką nuo menų. Kodėl? 

Po studijų išvykau gyventi į kitą miestą, kur dirbau ne pagal savo specialybę. Nors iš dalies, manikiūristės darbas irgi menas, tiesa? Šia veikla užsiėmiau apie 5-6 metus. Vėliau, susilaukiau dukros ir, kai mažylei sukako dveji metukai, pajutau, kad noriu vėl tapyti. Buvau labai pasiilgusi kūrybinio proceso, nuo to viskas ir prasidėjo.

Kiek motinystė įkvėpė sugrįžti į tapybos pasaulį?

Matydama kaip dukra drąsiai kuria ir mėgaujasi procesu žaisdama, supratau, kad ir pati galiu daryti tą patį. Pasiryžau imti į rankas teptuką, dažus ir tiesiog leidau sau įsijausti. Patiko visas procesas ir pats rezultatas. Gimė daug naujų kūrinių, kurie buvo pastebėti ir vėliau nupirkti kitų žmonių. Palaipsniui, tai tapo mano pagrindiniu užsiėmimu.

Papasakokite plačiau, kaip gimsta/vyksta visas tapybos procesas? 

Viskas vyksta labai įvairiai. Kartais būna, jog visai netikėtai aplanko idėja, tada skubu viską įgyvendinti. Būna ir taip, kad tiesiog leidžiu sau emociškai išreikšti mintis spalviškai, tam tikrais potepiais. Žinoma, dabar tenka ir tapyti tai, ko nori klientas. Pasitaiko ir taip, jog užsakovas pageidauja nutapyti panašų į mano, jau ankščiau tapytą paveikslą. Labai mėgstu laisvę, kai galiu improvizuoti. Jei jaučiuosi pavargusi ar pikta – tuomet niekada netapau! Nenoriu, jog paveikslai „sugertų” mano blogas emocijas. Man tai labai labai svarbu.

Kiek užtrunka nutapyti vieną paveikslą?

Proceso laikas individualus. Priklauso nuo paveikslo dydžio, būsimo vaizdo jame. Preliminariai apie dvi savaites ir ilgiau…

Koks Jūsų tapybos stilius? 

Esu labiau abstrakcijos mėgėja. Teko tapyti ir gyvūnus, žmones, peizažus. Realistiniai kūriniai ne man, todėl žemai lenkiuosi tiems, kas sugeba ir tapo tokius paveikslus.

Kaip manote, kam reikalingi namuose paveikslai? Ką jie namams suteikia?

Vienareikšmiškai paveikslai namams suteikia jaukumo, išbaigtumo. Spalvos, potėpiai, detalės, visa tai kaip „gyvos” detalės ir kas kart pažvelgus į kūrinį, galime įžvelgti vis kitokias asociacijas. Manau, paveikslas namie būtinas – tai kaip stalas ar kėdė.

Turite dukrytę, ar ji mėgsta įsitraukti į tapybos procesą kartu su Jumis? Leidžiate jai pasijusti tikra menininke O gal priešingai – tai tik Jūsų asmeninė erdvė?

Galima sakyti, kad ji pirma pradėjo tą daryti ir tik vėliau aš įsitraukiau į šią veiklą pati. Dabar mes tai darome kartu. Ji turi savo piešimo lapus, dažus, tačiau teptukais dalinamės (šypsosi). Abi turime savo darbo vietas, kurias po tapybos susitvarkome. Būna netgi taip, kad mažoji diktuoja spalvas, tiesiog pamatau, kad vienas ar kitas derinys visai puikiai draugauja, todėl juos panaudoju savo drobėse. Visi dukrelės piešiniai saugomi specialiuose segtuvuose. Nei vienas jos darbelis nepasiekė šiukšlių dėžės. Netgi darbai tapyti svečiuose ar pas senelius, visada grižta namo į „saugyklą”.

Jei reikėtų nutapyti savo – “Editos” portretą, koks jis būtų?

Negaliu tiksliai atsakyti. Gal dažais apsitaškiusi, plaukus susitaršiusi ir teptuku dantyse? Žinoma juokauju, bet, kad tai būtų ramios sielos ir su šypsena veide moteris, tai tikrai (šypsosi).

Kadangi mano mergaitė neina į darželį, tai visas laikas būna kartu su ja. Važiuojam į parkus, žaidimų aikšteles, susitinkame su bendraamžiais ir pan. Yra ir dar kelios veiklos, kurios man labai patinka, tai – siuvimas, maisto gaminimas ir namų tvarkymas. Visur labai mėgstu preciziškumą.

Kokie Jūsų ateities planai?

Labai į ateitį neplanuoju. Gyvenu čia ir dabar, mėgaujuosi mylima veikla, džiaugiuosi, jog žmonės pastebi ir tai vertina. Turiu keletą neįgyvendintų idėjų, kurios, tikiuosi, ateityje taps visiems matoma realybe.

Na ir pabaigai, ko norėtumėte palinkėti kitoms veiklioms mamoms/moterims? 

Ko gero, labiausiai norėčiau palinkėti drąsos. Drąsos bandyti, nebijoti klysti. Tiesiog gyventi ir daryti tai, kas patinka. Tegul norai tampa realybe, o ne įkyriomis mintimis (šypsosi).

Editos darbus galite pamatyti: http://editaart.com