Mūsų skaitytoja Živilė be proto dievina keliones, todėl gimus dukrytei jos galvoje nuolatos sukosi mintis, kaip šį pomėgį iš naujo atrasti kartu su naująja šeimos nare – Austėja. Po ilgų svarstymų renkantis kelionės kryptį, galiausiai Živilės vyras ėmėsi iniciatyvos įteikdamas pačią šauniausią Kalėdų dovaną – kelionę į Romą. Savo įspūdžiais dalinasi mama Živilė.

Austėjos amžius kelionės metu: 11 mėnesių

Kelionės kryptis: Roma, Italija

Kelionės tikslas: muziejaus po atviru dangumi – Romos – pažinimas

Transportas:  lėktuvas

Kelionės trukmė: 5 dienos

Pirmoji visos šeimos kelionė – po Kalėdine eglute 🙂

Mes su vyru visada mėgome keliauti. Būnant nėščia mane labai pykino, todėl visus 9 mėnesius niekur išvykti nepavyko, o gimus Austėjai ir apsipratus su mamos vaidmenimi, pradėjau kurti planus, kur būtų galima visiems kartu išvykti paatostogauti. Buvo šiek tiek baisu, kad atostogos su kūdikiu nepavirstų kančia, bet noras keliauti nugalėjo ir su vyru žiemą nusprendėme, kad reikia išlėkti pailsėti ten, kur šilta. Iš pradžių galvojome apie Tenerifę, bet pasikalbėjus su kelionių agentu, priimtinesnis variantas tiek pinigine, tiek kur kas trumpesnio skrydžio prasme pasirodė Egiptas. Ilgai rinkomės viešbutį, kuris būtų patogus visiems trims šeimos nariams ir po ilgų paieškų pagaliau nusiuntėm užsakymą kelionių agentūrai, tačiau kol rinkomės, sudužo nelaimingas rusų lėktuvas, skrendantis iš Šarm el Šeicho (į kurį mes ir planavome skristi), iš Lietuvos skrydžiai į šį kurortą buvo nutraukti, todėl likome be kelionės. Artėjo Kalėdos, todėl ruošimasis joms nutraukė tolimesnes atostogų paieškas, o per Kalėdas po eglute nuo vyro gavau bilietus į Romą visiems trims, taigi atostogų kryptis pagaliau buvo aiški.

Sklandus skrydis lėktuvu

Dėl pirmojo Austėjos skrydžio šiek tiek nerimavau, tačiau beveik 3 val ore praėjo tikrai neblogai. Baisiausia buvo kilti ir leistis, kadangi žinojau, kad vaikučiams užgula ausytes ir jie jaučia didelį diskomfortą. Matėsi, kad Austėjai irgi buvo šiek tiek nemalonu, nes kylant ir leidžiantis pradėjo rankytėmis trinti ausytes, bet aš jai daviau paskanauti duoniukų ir viskas praėjo, apsiėjome be jokių ašarų. Pačio skrydžio metu jinai nuolat malėsi arba ant mano arba ant tėčio kelių, pagelbėjo žurnalai, užkandukai ir pasivaikščiojimas po lėktuvo saloną. Grįžtant atgal Austėja beveik visą skrydį pramiegojo, kadangi išskridome vėlai vakare, todėl kelionė atgal buvo dar lengvesnė.

Lankytinos vietos ir gyvenimas Romoje

Romoje išsinuomavome butą pačiame miesto centre, netoli Koliziejaus, todėl visiškai nereikėjo naudotis viešuoju transportu – viską pasiekdavome pėstute. Buvo ramu, kad jei kas nutiktų ar labai pavargtume, bet kada galėjome grįžti namo pailsėti. Bute buvo virtuvė, kur gamindavau pusryčius ir vakarienę visiems trims, nes Romos centre pavalgyti labai brangu.

Kelionėje nebuvo jokių sunkumų, viskas praėjo labai sklandžiai. Maistą Austėjai gaminau pati virtuvėje, buvau atsivežus įvairių kruopų iš namų. Kadangi pietaudavome mieste, aš iš ryto Austėjai paruošdavau pietus ir įdėdavau juos į termosą, tiesa ne visada jinai norėdavo juos valgyti, tai tada gelbėdavo mamos pienas ir trapučiai. Austėja miegojo prie mūsų lovos pristumtoje sofoje, keldavosi naktimis pavalgyti panašiai tiek pat kaip ir namie.
Romoje pamatėme viską, ką norėjome ir dar daugiau. Kasdien nueidavome labai daug. Austėja mielai sėdėjo vežime ir visur dairėsi bei šypsojosi italams, kurie ją nuolat kalbino. Italai tikrai labai myli vaikus, Lietuvoje tiek dėmesio niekad nebuvome sulaukę. Roma mums visiems labai patiko, nes ant kiekvieno kampo yra ką pamatyti, tiesiog eini, dairaisi ir grožiesi. Klaidžiojome po miestą be konkrečių maršrutų ir kartais užėję iš pažiūros į ne ypač išvaizdžią bažnytėlę, viduje rasdavome neapsakomą grožį. Didžiausią įspūdį paliko Viktoro Emanuelio II paminklas. Tiesą sakant, iki atvažiuojant į Romą nieko apie jį nebuvau girdėjusi, bet pamačiusi negalėjau atsigrožėti . Kadangi gyvenome netoli šio statinio, tai kasdien stengdavomės pro šalį prasukti ir dar kartą pasigrožėti. Be abejo didelį įspūdį paliko Vatikano Šv. Petro bazilika, po kurią Austėjai buvo smagu palakstyti, įsikibus į tėčio pirštą. Negaliu nepaminėti ir ką tik restauruotų Trevi fontanų grožio. Į muziejus mes nėjome, nes kažin ar Austėjai būtų buvę įdomu, bet ir be jų buvo ką pamatyti.

Atradimai ir praradimai

Atradimas pas mus buvo vienas – reikia skaityti, kas rašoma bilietuose 🙂 Ėjome į Koliziejų, už kurį teko sumokėti apie 15 EUR žmogui. Kitą dieną sugalvojome aplankyti Palatino kalvą, į kurią bilietas vėl kainavo apie 15 EUR, bet apsauginis, kuris mus tikrino atidavė bilietą ir pasakė, kad su juo galim aplankyti Koliziejų. Pasirodo tas pats bilietas galioja ir ten ir ten, ant jo taip ir parašyta, o mes per  savo žioplumą sumokėjome dvigubai. Tas labai sunervino, nes ir šiaip Romoje nepigu, kur benueitume pavalgyti, kad ir į paprasčiausią greito maisto piceriją, kurioje iškabos skelbia, kad pica tik 6 EUR, mes vis tiek galų gale už 2 picos gabalėlius (net ne už visą picą!) sumokėdavome apie 20 EUR.

Kitos kelionės dar priešaky

5 dienų Romoje mums užteko, daugiau jau mūsų kojos nebūtų atlaikę, nes pūsles turėjau nemažas, bet dar kelios dienos kur nors pajūryje būtų buvę ne pro šalį. O Austėja man atrodo dar galėjo keliaut ir keliaut, nes jai patiko. Todėl kelionės laikas, manau, labiau priklauso ne nuo vaiko, o nuo tėvų, kiek jie atlaikys. Šios kelionės patirtis mane tik skatina keliauti, jau suplanuota kelionė į Rodo salą. Vaikas kelionėje būna kitoks, nei namie, nes nauji vaizdai, įspūdžiai daro savo, nebelieka tiek laiko zirsti, reikia dairytis ir domėtis nauju pasauliu.

Dėkojame Živilei už puikų pasakojimą!

Nori pasidalinti savo kelionių įspūdžiais ir Tu? Rašyk, mes mielai padėsime tai įgyvendinti! info@vaikui.lt