Argentina mūsų šeimai – lyg antra Tėvynė, iš jos kilęs Augusto tėvelis. Nepaisant kelionių Europoje, skrendame į Pietų Ameriką kasmet, žiemos sezono metu Lietuvoje, nes ten būna vasara. Tad jau du su puse savo gyvenimo metų, mūsų sūnelis mėgaujasi dviem vasarom per metus. Esame jauna, pozityvi ir pašėlusi šeimynėlė, mėgstanti įššūkius bei nuotykius. Negalėtume vaiko auginti tarp keturių sienų, nes pasaulis per didelis, o mes per laikini, kad neišnaudotume visų gyvenimo galimybių.

Augustas pasaulį išvydo lapkričio mėnesį ir mes ilgai nekentę darganų ir speigų, po Naujųjų metų pakėlėme sparnus į šiltąjį kraštą pasirodyti šeimai bei pirmą kartą paatostogauti trise. Mažasis dar net nebuvo atšventęs savo 2 mėnesių gimtadienio! Draugai ir artimieji šiek tiek nerimavo dėl tokios tolimos kelionės su kūdikiu, patarė palaukti bent kelis mėnesius, kol mažylis sustiprės. Juk skiriasi klimato juostos bei laiko zonos, kalba, kultūra, maistas ir net vanduo. Tačiau dėl savo su vyru pozityvaus nusiteikimo, galiu teigti, jog tai – buvo geriausias sprendimas.

Pirmoji kelionė: Augustui 1.5mėn, Lietuvoje -13 /Argentinoje +37, skrydis su persėdimais Londone ir Niujorke. 27 valandos lėktuve.
Tai buvo pati lengviausia ir ramiausia šeimos kelionė. Nepaisant 27val. praleistų lėktuve, mes labiau pailsėjom, nei pavargom. Didelis pliusas buvo tai, kad maitinau pati, todėl mažasis visą laiką tik valgė ir miegojo bei mėgavosi maloniu orlaivio supimu.
Nuskridus, pasitiko svilinančio karščio banga. Mudu su vyru tai vargino pirmąsias savaites, o mažyliui – nė motais. Valgė ir miegojo. Jam nebuvo absoliučiai jokios adaptacijos. Nepaveikė nei drąstiškas klimatas, nei šešių valandų skirtumas, nei pakitusi mamytės mityba. Viskas, kuo reikėjo pasirūpinti – apsauga nuo saulės ir vabzdžių bei vandenukas, nes šiuo atveju mamos pienas tapo tik maistu. Daugiau nei mėnesį vitamino D buvo per akis.

Antroji kelionė: Augustui 1.3m. Lietuvoje -9 / Argentinoje +41, skrydis su 6val. persėdimu Frankfurte. 15 valandų lėktuve.
Ačiū, Steve Jobs‘ai, kad išradai iPad‘ą!!!! Šis daikčiukas mums leido lėktuve gerokai atsipūsti. Iki metukų Augustas buvo itin ramus kūdikis, tačiau po pirmojo gimtadienio jis tapo tikru energijos užtaisu. Šįkart rinkomės vaikams draugiškesnę oro liniją, kuri mums suteikė galimybę pasinaudoti kūdikio lovyte skrydžio metu, todėl buvo kur kas patogiau visai šeimai. Taip pat stengėmės susiorganizuoti kaip įmanoma mažiau persėdimų. Skrydžio metu prireikė papildomo krepšio vaiko užimtumo įrankiams,- žaislai, knygelės, sausainiukai ir įvairūs „pakramtukai“.
Skrydis buvo labiau varginantis, nei pirmasis, kadangi tokio amžiaus vaikui tampa sudėtingiau išsėdėti vienoje vietoje, jam viskas įdomu, nori eiti, lipti, bendrauti. Todėl buvo nemenka užduotis keliolika valandų išlaikyti mažylio dėmesį ir netrikdyti bendrakeleivių poilsio.
Nuskridus ir nespėjus adaptuotis, leidomės į dvylikos valandų kelionę automobiliu į kalnus su draugais, kur aktyviai ilsėjomės egzotiškos gamtos apsupty. Adaptacija pasireiškė tik ilgesniu nakties miegu, dėl ko labai džiaugiausi, nes pati labai mėgstu ilgiau pamiegoti. Daugiau jokių problemų nekilo, alinantį karštį jis išgyveno lengviau nei aš (tikriausiai genai), o kadangi buvo daug turistinių tikslų ir įspūdžių, nebuvo laiko nei mažiems „kaprizams“, nei „zyzimams“.

Trečioji kelionė: Augustui 2,3m. Įššūkis tėveliui ir Augustui – kelionė tik DVIESE į Argentiną.
Visai neseniai baigėsi didysis šeimos išbandymas ir eksperimentas. Į kitą pasaulio kraštą, aplankyti šeimą, mano vyrukai leidosi tik dviese trims savaitėms, kadangi aš negalėjau ilgam pasprukti iš darbo. Klausiate, kaip visi ištvėrėme tokį išsiskyrimą? Atsakau – lengviau, nei galėjome įsivaizduoti!!! Vyras puikiai susitvarkė su dvimečiu tiek skrydžių metu, tiek viešint ten, kasdien bendravome „Skype“. Per visą laiką neišgirdau nė menkiausio skundo.
Rezultatas: vieni kitų labai labai pasiilgome, todėl vėl susitikus, rutina ir tarpusavio bendravimas nusidažė dar ryškesnėmis spalvomis. Sūnus grįžo kaip kempinė „sugėręs” naujos kalbos ir kultūros ypatumus, todėl dabar kuo puikiausiai supranta tiek ispaniškai, tiek lietuviškai, tapo savarankiškesnis, kantresnis ilgų kelionių atžvilgiu, o mieliausia tai, kad tėčio ir sūnaus tarpusavio ryšys įgavo geležinę vertę.

Galiu tik paneigti faktus, kad maži vaikai skaudžiai išgyvena lėktuvo kilimą ir leidimąsi, ilgas keliones bet kuriuo transportu, sunkiai adaptuojasi, kenčia pasikeitus klimatui ar maistui, ir t.t.. Vaikai visko taip nesureikšmina, jei to patys tėvai nepaverčia tragedija. Mažieji, kaip niekas kitas, puikiai jaučia, kokia emocinė mamytės ar tėvelio būklė. Jei šeimoje tvyro teigiama, užtikrinta nuotaika, baimės vejamos šalin ir tikima, kad viskas klostysis puikiai, garantuoju, taip ir bus!
Todėl skatinu nebijoti keliauti kuo daugiau, tiek su pačiais mažiausiais (didelis pliusas – sutaupysite pinigų, kas liečia skrydžio bilietus), tiek su didesniais, nes tai yra neįkainojama patirtis, įspūdžiai, kurie tampa dar brangesni, kai dalinamasi su mažiausiais šeimos nariais.

Dėkojame Kristinai už jos pasakojimą ir nuostabius įspūdžius!

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Puslapiai: 1 2