Autorė Anna Ferguson

Dažnai juokauju, kad su Žemynos gimimu manyje atsivėrė ir kažkokia meilės žmonijai čiakra. Dabar labiau myliu kitus, nes žinau, kad kažkam jie – sūnūs ir dukros. Labiau skauda širdį dėl pasaulyje vykstančių nelaimių, nes daugiau empatijos jaučiu artimųjų netekusiųjų skausmui. Kita vertus, tapau ir savanaudiškesnė – dėl savo vaiko gerovės padaryčiau bet ką. Anksčiau, pavyzdžiui, bijojau, kad einant gatve mane užpuls koks didelis šuo. O dabar stumiu vežimėlį, šunys loja, o aš iš karto mintyse jau stoju į kovinę poziciją, „tik pabandykite…“. Anksčiau būčiau viską metusi, rėkusi ir bėgusi. Dabar žinau, kad plikomis rankomis doročiau piktus žvėris, bet savo vaiką apginčiau. Taip pat sustiprėjo meilė ir dėkingumas mano pačios mamai.

Gyvenimas iki vaiko atsiradimo ir dabar..?

Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – vietoje intensyvaus ir bohemiško gyvenimo Londone su kasmetiniais pabėgimais nuo žiemos į Indiją staiga atsidūriau tykiame Havajų kaime, kur aplink namą laksto vištos ir kalakutai. Manau, jeigu būtume apsisprendę gyventi Londone, motinystė nebūtų sustabdžiusi mano įpročių ir pomėgių. Priešingai – Londone turiu daugiau draugų, kuriems valandėlei galėčiau patikėti savo vaiką.

Dukters gimimas sutapo su kraustymusi paskui mylimą vyrą. Sąlygos auginti vaikus čia idealios. Bet jeigu neturėčiau dukters – labai nuobodžiaučiau. Saloje pasigendu kultūrinių renginių, gero kino, kavinių kultūros. Dukrą nuo mažų dienų čia nešamės į meno galerijas, o su ausinėmis – į koncertus, buvome teatre.

Labai greitai išmokau atskirti žmonių nepakantumą vaikams. Anksčiau ir pati jų nemėgau. Dabar į tai žiūriu atlaidžiai, ir su šiek tiek gailesčio – juk ant motinos meilės laikosi pasaulis. Prisimenu, kai viena draugė kvietė mus su vyru į kiną, ir niekaip nesuprato kodėl negalime palikti dviejų mėnesių Žemynos vienos namuose, lovytėje. „O kas jai atsitiks?“ klausė.

Kalbant grynai apie buitį, dabar labai sunku išsiplauti grindis ir saugoti tuos mažus pirštukus nuo stalčių. Bet mėgaujuosi šiuo laikotarpiu. Žemyna auga labai greitai.

Atviras klausimas apie žindymą. Viešumo Tu nebijai, ką pasakytum toms, kurios bijo? Juk visuomenė Lietuvoje ypač netolerantiška šiuo klausimu. Kokius jausmus Tau suteikia vaiko žindymas? Kur yra riba, kada reikėtų sustoti?

Pasakyčiau Nyčės žodžiais: Tam, kuris turi tvirtą „kodėl“ nebaisus joks „kaip“. Kitaip tariant, svarbiausia yra žinoti savo vertybes. Vaiko gerovė ir mano asmeninė laisvė yra svarbiau už kažkokių neišprusėlių nepatogumą. Lietuvoje visuomenės netolerantiškumas, man regis, pasireiškia tik internete – rašyti Delfi komentarus drąsūs visi. Tačiau realybėje žmonės romūs, suvaržyti, retas kuris drįsta pasakyti ką į akis. Pati su pora nesusipratimų dėl žindymo viešumoje susidūriau tik artimų draugų tarpe. Labai nustebčiau jei kas iš svetimų ateitų, badytų pirštais ir gėdytų. Nemanau, kad tokia situacija realistiška Lietuvoje.

Kita vertus suprantu moterų drovumą dėl nuogumo. Bet vėlgi, dera prisiminti pirminę biologinę krūtų paskirtį, susimąstyti apie moterų seksualinį objektyvizavimą. Kodėl vyrai gali visur rodyti savo spenelius? Pietų Europoje moterys pliažuose deginasi be liemenėlių. Suomijoje visi kartu nuogi eina į pirtis. Todėl nematau, kam gali kliudyti vaiko žindymas kavinėje?

Juk tai gali veikti kaip savotiška terapija, pamažu įsidrąsinant žindyti viešumoje pajusti darną su savo kūnu ir gyvenimo pasirinkimais.

Žindydama jaučiuosi labai stipri ir nepriklausoma, nes tuo pat metu dukrai duodu geriausią įmanomą maistą, didžiausią artumą, bet tuo pačiu neapriboju savęs, toliau gyvenu, einu kur reikia. Tikrai suprantu, kodėl visame pasaulyje garsi lietuvė fotografė Ivette Ivens savo foto knygą pavadino „Žindančios deivės“ – nors iš esmės esu prie dabar madingą moteriškos moters namų židinio deivės kultą, dieviškumo čia tikrai esama, tačiau daug gilesne prasme.

Nemanau, kad žindymui turi būti nustatomos ribos. Priešingai – kuo daugiau ir dažniau tai bus daroma viešumoje, tuo mažiau žmonių stebėsis. Kuo laisviau žindomas vaikas – tuo ramiau jis galiausiai atsisako krūties, auga sveikesnis ir protingesnis. Nemėgstu šitos frazės, bet juk tikrai moksliškai įrodyta, kad krūtimi žindomų vaikų IQ būna aukštesnis.

Plačiau papasakok apie vaiko auginimą, koks Tavo požiūris į tai. Ateitis: auklėjimas, tobulėjimas ir kt. Mamos skuba vaikus išleisti į darželius, kaip yra Havajuose? Koks požiūris į tai?

Neseniai savo feisbuko paskyroje perskaičiau labai įžvalgų komentarą, kuris nubloškė mane iš motinystės aukštumų atgal ant sofos ir buvo naudinga savirefleksija. Supratau, kad ir man būdinga jaunos naujos mamos arogancija ir manymas kad „viską žinau“. Nieko aš nežinau. Mano dukrai tuoj sukaks metai – tiek pat juk ir mano kaip motinos patirčiai. Žinau, kad myliu. Žinau, kad auginsiu taip, kaip mane augimo mama. Žinau, kad skaitau knygas apie vaikų raidą, bet vis tiek praktiškiausias yra tas pats feisbukas ir google.

Pati į darželį nėjau. Apie tai spręsti dar anksti – žiūrėsime, kokia bus mūsų Žemyna, ko jai norėsis, kaip seksis bendrauti su vaikais, kaip man pavyks derinti motinystę, knygų rašymą ir kitus darbus. Havajų vaikų darželių lankomumo statistikos nežinau. Mano aplinkoje yra visokių mamų. Pastebėjau, kad dažniausiai darželio pasirinkimas sutampa su motinos karjeros ambicijomis arba šeimos finansinėmis galimybėmis. Nemanau, kad tai yra blogai.

Kelionės su vaiku. Daug keliaujate, pliusai, minusai, ką patartum kitoms mamytėms, kurios galbūt bijo keliauti su mažais lėliukais?

Atsakymus į šiuos klausimus rašau lėktuve iš San Francisko į Havajus. Man irgi buvo baisu keliauti – pirmą kartą mums reikėjo skristi į Honolulu kai Žemynai buvo vos trys savaitės. Tada reikalas buvo svarbus ir neatidėliotinas, o aš turėjau du pasirinkimus – pasiimti mažylę kartu arba palikti ją visai dienai verkti su svetimu žmogumi. Lėktuve visaip ją dangsčiau ir krūpčiojau nuo žmonių kosulio ir čiaudulio – aplink vaidenosi mirtini mikrobai. Bet jau tą pačią dieną prasilaužėme. Žemyna patogiai miegojo vežimėlyje, žindžiau ją kas porą valandų – tai parke ant suoliuko, tai „Starbucks“ ir t.t. Su vyru tada spėjome ne tik reikalus sutvarkyti, bet ir aplankėme Bishop muziejų, pavakarieniavome restorane su draugėmis. Po šitos kitos kelionės jau atrodo nebaisios.

Kada antras vaikelis?

Apie tokius planus kalbu tik su savo vyru. Ir mama. Ir su geriausia drauge.

Ir visgi… Vaikai gyvenimo džiaugsmas ar ne?

Man – taip, bet, manau, gali būti visaip. Tikrai ne kiekviena gimdžiusi moteris yra motina – kitaip juk nebūtų vaikų namų. Kai kurias moteris ir nėštumas, ir pats gyvenimas su vaiku gali traumuoti. Aš labai džiaugiuosi, kad Žemyna pas mus atėjo tada, kai jau spėjau pasidėti pliusiukus prie gyvenimo įvykių. Magistrą baigiau, viena pagyvenau, buvau gal kokiam šimte pasimatymų, Indijoje savęs paieškojau, šokius iki ryto atitrypiau. Spėjau pabūti ir blogiuke ir slystelėti dvasinių paieškų paviršiumi, todėl dabar esu ramesnė. Manau, jei būčiau gimdžiusi prieš penkerius ar dešimt metų, dabar baisiai niežtėtų padai ir kamuotų kartėlis, kad mano gražios dienos bėga veltui.

Puslapiai: 1 2