Ką tik praūžė rugsėjo pirmoji. Tėveliai išlydėjo mažylius į klases, daugelis vakare mokslo metų pradžią paminėjo ypatinga vakariene. Rugsėjis visiems asocijuojasi su žiniomis ir mokslu. O kas kitas jei ne socialinių mokslų daktarė, privačių darželių „Vaikystės sodas” bei „Karalienės Mortos mokyklos” įkūrėja Austėja Landsbergienė stipriausiai asocijuojasi su šiais dalykais? Mūsų skaitytojus kviečiame akies krašteliu žvilgtelti, kaip Austėjos Landsberkienės šeima mini mokslo metų pradžią, ar pačios jos vaikai nekantriai laukia sugrįžimo į mokyklą bei sužinoti Austėjos nuomonę apie aktualias akademines problemas.

Ką jums asmeniškai, kaip socialinių mokslų daktarei, privačių darželių, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjai bei 4-ių vaikų mamai reiškia nauja mokslo metų pradžia, t.y. rugsėjo 1-oji?

Aš visuomet prisimenu, kad pati turėjau gimti rugsėjo pirmąją. Mano mama visuomet juokauja, kad sąmoningai pasirinkau būtent šią datą, nes tai labai siejasi su mano profesija. Bet kadangi visą laiką visur skubu, tai ir gimiau anksčiau (juokiasi). Na, o pati rugsėjo 1-oji yra tiesiog diena, bet faktas, kad metuose yra tokia diena, žyminti mokslo metų pradžią, iš tiesų yra svarbi. Kadangi gyvenome Belgijoje, kur mokslo metai prasideda šiek tiek anksčiau (rugpjūčio viduryje), be to, mokiausi Švedijoje – ten taip pat atostogos trumpesnės ir mokslo metai prasideda rugpjūčio viduryje, todėl nesureikšminu būtent rugsėjo pirmosios dienos. Man asmeniškai yra nepaprastai svarbu pati to naujo etapo pradžia. Matau, kad ji labai svarbi ir vaikams – jie visada labai jaudinasi, išgyvena, laukia. Tai tarsi vėl atversti švarų lapą, kad ir toje pačioje knygoje, bet vis tiek naują.

Ar jūsų namuose rugsėjo 1-oji yra švenčiama? Kaip Jūs pažymite šią dieną?

Paprastai rugsėjo pirmąją mes stengiamės išeiti kartu su visa šeima papietauti arba pavakarieniauti. Kažko daugiau labai ypatingo nedarome, bet yra tokia tradicija, kad susėdame kartu, pasikalbame ir pasipasakojame, kaip visiems praėjo ši diena, kokios yra emocijos. Tiesą sakant, mūsų šeimą labai gražiai įpratino ta pati Belgija, kur pirmoji mokslo metų diena yra jau darbo diena. Aš labai gerai prisimenu, kad gyvendama Belgijoje paklausiau savo sūnaus mokytojos, ar pirmąją mokslo metų dieną bus organizuojama šventė. O ji savo ruožtu manęs paklausė: „Palaukit, o jūs grįžusi po atostogų į darbą pirmąją dieną švenčiate?“. Ji patvirtino, kad šventės nebus, prasideda darbas. Vaikai susirenka, skiriama 15 minučių pasisveikinimui ir einama dirbti, kaip ir visur kitur grįžus po atostogų. Per ketverius metus labai prie to pripratome. Aš pati dirbau tarptautinėse mokyklose – visur yra tokia tradicija. Todėl grįžus į Lietuvą niekas nepasikeitė. Mano sūnūs lanko prancūzų mokyklą, dukros – Karalienės Mortos mokyklą ir visur tradicija tokia pati: susirenkame, trumpai pasikalbame ir išsiskirstome į klases. Juk po atostogų grįžti į darbą, o ne švęsti.

Ar jūsų vaikai noriai keliauja po vasaros atostogų į mokyklą? Juk vasara, linksmybės baigėsi…

Mano vaikai yra pasiskirstę po du: merginos turbūt jau nuo paskutinės dienos laukia tos dienos, kada vėl eis į mokyklą. Aš taip nekukliai pasakysiu, bet, manau, kad tai yra Karalienės Mortos mokyklos įtaka. Ir netgi man paklausus kitų vaikų tėvelių ar jų vaikučiai laukia mokslo metų pradžios, visi vieningai atsako, kad jų atžalos visą vasarą apie nieką kitą nekalba, tik apie tai, kada vėl galės eiti į mokyklą. Na, o mano sūnūs vis klausia savo sesių: „Tai ko jūs ten taip norit? Kas ten tokio yra?“. Jiems mokykla yra daugiau darbas. Sūnums mokykloje nėra blogai, bet jie tikrai nėra tokioje euforijoje, kaip dukros. Aš nemanau, kad vaikas turi norėti eiti į mokyklą… Juk kokia nepaprastai svarbi mažiesiems yra vasara: atostogos, kelionės, galimybė ilgai pamiegoti, nauji potyriai! Taigi būtų labai keista, jeigu vaikas sakytų: „Ne, man vasara nepatiko“. Natūralu, kad per atostogas jam buvo smagu, įdomu, kad jis keliavo, valgė uogas, lakstė basomis. Tai juk puiku! Manau, svarbiausia, yra tai, kad vaikas neturi liūdėti ir verkti, jog reikia grįžti į mokyklą. Jis vis tiek turi laukti to susitikimo su mokytojais, to, kad jis vėl tobulės, kažko mokysis, – ir mano sūnūs tą turi. Jie laukia kol vėl mokysis kalbų, gilinsis į jiems įdomius dalykus, supranta, kad kai kas galbūt bus ne taip įdomu, bet iš esmės, jie nori eiti į mokyklą. Juk jeigu gilintumėmės į smulkmenas, natūralu, kad vaikas gali pasakyti „aš ir to ir ano nenoriu”. Bet reikia matyti „kepurę” – ar iš esmės vaikas nori eiti į mokyklą? Ir jeigu nori, tai vadinasi, viskas yra gerai tiek su vaiku, tiek ir su mokymosi įstaiga.

Gal turite specialių patarimų tėvams, kaip paruošti vaikus, kad jie norėtų eiti į mokyklą?

Suprantate, mes, kaip tėvai, labai dažnai darome vieną klaidą. Iš esmės ją daro beveik visi suaugusieji: dažnai prieš moksleivių atostogų tėvai pradeda klausinėti savo atžalų: „Ar jau labai lauki? Tau jau turbūt tau nusibodo mokykla? Kiek čia galima mokytis?“. Taip pat, pavyzdžiui, prieš rugsėjo pirmąją yra vaikų klausiama: „Tu turbūt labai liūdi, kad jau reikės eiti į mokyklą? Ten turbūt labai neįdomu?“. Mes, suaugę, patys dažnai užduodame tokį negatyvų toną… Dar viena labai dažnai daroma klaida yra ta, kad tėvai nupiešia mokyklą kaip cirką. Dažnai būtent pradinukams yra sakoma: „Tu nueisi į mokyklą, susirasi daug draugų, bus labai linksma”. Na, paklauskime savęs, ar mums tikrai taip jau linksma yra darbe? Juk visko būna. Pasitaiko, kad net ir su draugais susipykstame. Todėl nereikia mokyklos vaizduoti iškreiptai ir leisti vaikui tikėtis, kad ten bus vien vienaragiai ir vaivorykštės. Taip, reikia sakyti vaikui, kad mokykloje jis sutiks naujų vaikų, kad sužinos dalykų, kurių dar nežinojo. Reikia skatinti vaiko smalsumą, o ne piešti mokyklą rožine spalva. Tuomet vaikui nebus šoko, jis nenustebs, jei kažkoks vaikas atsisakys su juo žaisti. Pavyzdžiui situacija iš Karalienės Mortos mokyklos: mokytoja sako vaikams, kad dabar visi eis į lauką. O vienas kuris nors vaikas sakosi nenorintis dabar eiti į lauką. Ir jeigu jį verčia daryti tai, ko jis nenori, tuomet mažylis apskritai nebenori lankyti mokyklos. O taip yra todėl, kad mokyklos paveikslas jam buvo nupieštas neadekvačiai. Tai yra labai liūdna, nes mokytojas šiuo atveju tampa lūkesčių nuvylėju, o taip neturėtų būti. Tėvai turėtų būti bendradarbiai, sąjungininkai, o ne tie, kurie viską nupiešia gražiai, kad tik vaikas nueitų, o po to, jau jūs, mokytojai, viską „srėbkite“. Be to, ir patys mokytojai turi skirti pakankamai dėmesio vaikams. Mokytojas turi būti toks, kuris atsitūps prie vaiko, paims už rankos. Neteisingas požiūris, kad jei jau vaikas peržengė mokyklos slenkstį, mokytojas nebeturi jo myluoti kaip darželyje. Mokytojas turi pamylėti tą vaiką, turi užmegzti akių kontaktą. Tai ypač svarbu pradinėje mokykloje. Juk santykis yra svarbiausias. Ne raidės, ne skaičiai, ne kiek paukščių pavadinimų žinai, o santykis. Jeigu turi tą santykį su žmonėmis mokykloje, tuomet ir tas raides, ir paukščių pavadinimus, ir skaityti išmoksi daug greičiau.

Kokia jūsų asmeninė nuomonė apie valstybines mokyklas? Jų siūlomas programas? Kaip jums atrodo ar šiuo metu yra žengiama koja kojon su technologijomis? Ar šiuolaikinė mokykla geba sudominti jaunuolius?

Jeigu mes kalbame konkrečiai apie technologijas, manau, kad šiai dienai technologijų neišnaudojame tiek, kiek galėtume. Dar labai daug mokytojų bijo technologijų, neturi pakankamai gerų, kokybiškų mokymų, todėl jiems nesusiformuoja įgūdis naudoti technologijas. Ir mes dažnai puolame į kraštutinumus, nors tiesa yra kažkur per vidurį. Šiaip technologija yra fantastiškas įrankis, kuris labai praturtina mokymosi procesą. Bet jeigu mokytojas yra prastas, tai jokia technologija jo neišgelbės. Vis vien viskas atsiremia į mokytoją, jo pašaukimą ir jo norą naudoti tuos įrankius, kuriuos jis turi. Ir jeigu mokytojas nenori, tai tu gali klasėje turėti 18 kompiuterių, išmaniąją lentą, ekraną, stalą, planšetes ir dar dievaži ką, bet jei mokytojas netiki ir negeba jais naudotis, tai viskas yra beprasmiška.

Kalbant apie pačias programas, Lietuvoje jos yra pakankamai pažangios. Mano nuomone, Lietuvos programų problema yra ta, kad ypač vyresnėse klasėse yra per mažai dalykų integracijos, ugdymas segmentuotas. Pavyzdžiui, kalbėdami apie XVII amžiaus literatūrą lietuvių kalbos pamokoje, per istorijos pamoką nešnekame apie XVII amžių. Juk reikia suprasti, kad XVII amžiaus istorinis kontekstas darė nepaprastai didelę įtaką to amžiaus literatūrai. Ir kai vaikas mokomas be konteksto, segmentuotai, tuomet ir turime tokį rezultatą, kurį aš vadinu „tūkstantmečio vaikais“. Jie gali atsakyti į bet kokį klausimą, bet kai reikia kūrybiškai išspręsti problemą, užduoti ar mąstymo pastangų reikalaujančius klausimus, šito jie negeba. Jie geva tik gerai atkartoti informaciją. O kaip būti kūrybingiems, kaip spręsti problemas – to jau negali, nes niekada nebuvo kalbama apie kontekstą. Pavyzdžiui, mes niekada nekalbame apie tai, ką Žalgirio mūšis reiškė Europai. Kodėl Žalgirio mūšis įvyko būtent tada? Ką jis reiškė Lietuvai? Kokios buvo kultūrinės, istorinės, ekonominės pasekmės?  Svarbiausia apie ką kalbame, tai data. O juk datą galima „pasigūglinti” per 30 sekundžių. Bet ką tai reiškia? To kritinio mąstymo stoka yra milžiniška. Ir dėl tos integracijos, modernių metodų trūkumo nukenčia ir tikrai nebloga programa. Bet kai metodai, kuriais mes vadovaujamės, yra atėję iš XIX amžiaus, net ir geriausia programa yra atliepianti XIX o ne XXI amžiaus poreikius.

Kaip jūs manote ar vaikai turėtų gebėti paruošti pamokas savarankiškai? Ar vis dėlto tėvai turėtų sėdėti šalia ir prižiūrėti, kad viskas būtų atlikta?

Na, visuomet sakau savo mokyklos tėvams: „Jūs jau baigėte savo pradinę mokyklą. Leiskite dabar ją baigti savo vaikams“ (juokiasi). Visų pirma, namų darbai neturi būti tokie, kokių negebėtų atlikti vaikas. Man nepaprastai patinka tarptautinių mokyklų formuluotė tėvams, todėl ir pati dirbama vadovavausi tuo pačiu principu: jeigu namų darbus padarė tėvai, man tai nesuteikia jokios informacijos. Tuomet tegul tėvai tiesiog ir dirba mano darbą už mane. Ar man, kaip mokytojai, lengviau? Žinoma. Ar man, kaip mokytojai, painiau? Be jokios abejonės. Bet jeigu vaikas atneša savo paties atliktą darbą, aš matau, kur tas vaikas yra, galiu palyginti jo pažangą bei lygį bendrame klasės kontekste. Tarkime įsivaizduokime paprastą situaciją, klasėje aš turiu 30 vaikų ir 15 iš jų ten pat padarė klaidą. Ką tai reiškia? Tai rodo, kad aš, kaip mokytoja, čia turiu spragą – neišaiškinau vaikams taip, kaip turėjau išaiškinti. Išaiškinau neaiškiai. O jeigu namų darbus atlieka tėvai, aš negaunu jokio grįžtamojo ryšio. Aš suprantu, kad jeigu tėtis architektas, jis gali padaryti puikų maketą, bet aš tuomet nematau, kokia vaiko akies, rankos koordinacija, koks kūrybiškumas, koks erdvinis mąstymas ir panašiai. Aš užsidedu pliusą, kad tai buvo padaryta, bet negauno jokios informacijos. Namų darbų tikslas ir yra būtent ta refleksija ir informacijos apie vaiką surinkimas. Tėvai gali paklausti: „Ar vaikas turėjo užduotų namų darbų? Ar jis juos atliko?” Bet ne sėdėti ir daryti namų darbus kartu, o tuo labiau už vaiką. Aš suprantu, kad kartais reikia paaiškinti. Jeigu vaikas rauda, kažko nesupranta, juk negalima sakyti: „Tu privalai būti savarankiškas, mielas septynmeti“. Reikia vaiko klausti, kas jam neaišku, sakyti, kad gali jam padėti, paaiškinti, bet užduotį jis vis vien privalės atlikti pats.

O kokia jūsų nuomonė apie korepetitorius? Panašu, kad kuo toliau, tuo dažniau jie samdomi net ir tiems vaikams, kurių nelaukia baigiamieji egzaminai. Susidaro toks įspūdis, kad mokytojai dirba tik su gabiausiais, o tie, kurie turi sunkumų, paliekami nuošalyje…

Na, jūsų formuluotė iš dalies yra teisinga. Mokytojai dažnai daro klaidą dirbdami tik su geriausiais. Bet, supraskite, juk mokytojai taip malonu dirbti su vaikais, kuriems viskas labai lengvai sekasi, kurie nori judėti į priekį ir panašiai. Na, bet mokykla yra tokia pati marga, kaip ir mūsų visuomenė. Todėl mokytojas ateidamas dirbti į mokyklą duoda tam tikrą nerašytą priesaiką, kad jis dirbs su visais vaikas. Man iš tiesų siaubą kelią, kai išgirstu, kad jau antroje klasėje vaikui yra samdomi korepetitoriai. Aš manau, kad jeigu vaikui kažkas neaišku, visų pirma, turėtų padėti tėvai. Jeigu tai yra tęstinis ir besikartojantis dalykas, tėvai turėtų susėsti su mokytoju ir pasakyti, kad vaikui yra pernelyg sunku. Galima paprašyti mokytojo, kad jis pasiteirautų, galbūt yra ir daugiau vaikų, išgyvenančių tokį pat stresą. O gal kalti patys tėvai? Galbūt tėvai turi nerealius lūkesčius? Kartais aš susiduriu su tėvais, kurių lūkesčiai yra nepamatuoti, neatitinkantys vaiko amžiaus tarpsnio ypatumų. Kartais tėvai nori, kad pradinukas per dieną dirbtų 14 valandų, kai mes patys dirbame tik 8. Nes vaikas eina į mokyklą, tuomet į 5 būrelius, dar mokosi kalbų, eina į šokius. Ir viską turi daryti labai gerai ir dar grįžęs namo atlikti namų darbus, juose nepadaryti klaidų. Ir aš tėvų labai dažnai klausiu: „Jeigu jūsų būtų toks ritmas, kaip ilgai taip tvertumėte?” O tėvai stebisi sakydami, kad jų atžala juk nedirba. Žinoma, kad vaikas dirba! Vaiko juk ir nervų sistema yra jautresnė, jis apskritai yra jautresnis ir jam reikia laiko nieko neveikti (ypač pradinukui). Jam reikia laiko žaisti. Dabar jau visi moksliniai smegenų tyrimai rodo, jog tiek vaikams, tiek suaugusiesiems (o ypač vaikams) informacija susiguli, kai jis nieko neveikia. Mums atrodo, kad jis nieko neveikia, bet iš tiesų tada smegenys dirba aktyviausiai – visa informacija iš laikinosios nugula į pastoviąją atmintį. Dėl to aš sakau, kad jeigu mokyklinukas ar pradinukas neturi nei vienos laisvos valandos per dieną, kai gali nieko neveikti, tai yra nusikaltimas prieš vaiką. Vaikas turi būti paliktas ramybėje. Jis turi turėti ramią vietą, kur galėtų žaisti, svajoti, tiesiog drybsoti ant sofos taip, kaip jis nori. Tai yra gyvybiškai būtina augančiam žmogui, tam, kad raida būtų normali. Ir aš tėvams labai siūlau pasiskaityti amžiaus tarpsnio ypatumus. Ką geba septynerių, aštuonerių ar trejų metų vaikas. Nes tėvai kartais sako: „Aš noriu, jog jis grotų pianinu, šoktų, mokytųsi dešimtukais ir t.t. ir panašiai“. Vis dėlto lūkesčiai turi būti realūs ir gimdytojai turi atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus.

Na ir pabaigai, ką norėtumėte palinkėti mokyklinio amžiaus vaikučių tėveliams ir ypač tiems, kurie pirmą kartą savo atžalas išleidžia į mokyklą?

Iš tiesų tėvams aš turbūt labiausiai norėčiau palinkėti tiesiog pasidžiaugimo akimirka. Dėl to, kad tai yra vienintelis kartas gyvenime, kai jūs pirmą kartą vaiką išleidžiate į pirmą ar priešmokyklinę klasę. Dėl to, kad daugiau taip niekada nebebus. Galbūt jūs tą pakartosite su kitu vaiku, bet tai nebebus taip pat. Ir jūs jau nebebūsite tokie patys. Ir dėl to man norisi, kad tėvai daugiau mylėtų savo vaikus ir mažiau iš jų reikalautų. Žinoma, mes turime būti reiklūs. Nenoriu, kad tai nuskambėtų taip, jog tėvai turėtų visiškai vaikučius paleisti ir nieko iš jų nereikalauti. Ne, tai yra mūsų, suagusiųjų atsakomybė. Ir auklėti, ir būti reikliems. Bet tai ir nuolatinis derinimas. Tegul tėvai niekada nepamiršta, kad turi būti laiko darbui ir laiko tiesiog pasidžiaugimui, susėdimui ant sofos ir nuoširdžiam pokalbiui, o ne nuolatinis klausinėjimas: „Kokie tavo namų darbai? Ką dabar darai? Gal važiuojam į šokius ir pan?“. Turime atrasti laiko, kai galime tiesiog susėsti kartu ir pasišnekėti. Juk tai irgi yra gyvybiškai būtina.

Autorė Dovilė Palubinskienė