Paklausiau pažįstamos mažylės, žiūrinčios į savo nuotrauką: “Tu sau patinki?” – “Taip, žinoma, juk aš graži”… Ir apsidžiaugiu tokiu jos atsakymu, imu raminti tėvus, kurie jaudinasi, ar nepergyrė dukrelės. Aiškinu jiems, kad toks jos atsakymas yra nuostabus. Ir labai teisingas jos amžiui (mergaitei 5 metukai). Ir kokie jie šaunuoliai, kad mažoji taip nuoširdžiai tai sako. O nerimauti vertėtų tada, jei mergaitė man atsakytų: “Aš gražesnė už…” arba “Aš sau nepatinku”.

Suaugusios moterys, kurios pasitiki savo grožiu ir kurios, išgirdusios sau adresuotą frazę “Jūs labai graži”, nepuola teisintis: “Aš tiesiog gerai išsimiegojau” ar “Tai viso labo sėkmingas makiažas”, užauga būtent iš tokių mergaičių, kuriomis gėrėjosi tėvai.

Kalbėkime savo mažiesiems, ir mergaitėms, ir berniukams, kokie jie gražūs ir kaip mes jais gėrimės, kokie skambūs jų balseliai, koks užkrečiamas juokas, kokie jie energingi ir kaip mus visa tai džiugina. Kaip puiku, kad jie tokie smalsūs ir tyrinėja viską, kas nauja. Kaip džiaugiamės kiekviena jų augimo diena. Nuoširdžiai, be jokių ypatingų progų kalbėkime ne vien apie jų pasiekimus, ne vien ta proga, kad jie kažką itin naudingo nuveikė ar kažkuo nusipelnė pagyrimo. Kalbėkime, su niekuo nelygindami. Kalbėkime, net jeigu patys neturėjome tokios patirties.

Tai reikia sakyti vaikui, kol mes jiems vis dar esame autoritetai.

Kalbėti reikia, žinoma, ne vien apie išvaizdos grožį.

Tai nepavers jų narcizais, tai padarys juos atsparesniais ir ištvermingesniais. Išmokys išreikšti save. Ne tam, kad kitiems reikia, o tam, kad to reiks jiems patiems.

Tai padės jiems ateityje nekaulyti kitų žmonių pritarimo. Suteiks atsparumo kritikai.

Gėrėjimasis nepanaikina fakto, kad vaiką reikia mokyti ir kitų dalykų: laikytis taisyklių, laiku sustoti, nepažeidinėti svetimų ribų ir nusibrėžti savas, ugdytis skonio jausmą. Gėrėjimasis nepanaikins visiškai dėsningo paauglystės amžiuje savivertės smukimo ar abejonių savimi. Tačiau gėrėjimasis visa tai gali sušvelninti.

Mažas vaikas kruopščiai renka visą jam prieinamą informaciją apie save – iš mūsų reakcijų, lūkesčių, šypsenų, žvilgsnių, kritikos. Tai, ką jiems transliuojame ir tai, kaip būtent tai darome – paklos vaiko savivertės pamatus.

Taip norėtųsi dažniau girdėti iš suaugusių moterų, kad jos ne tik savimi pasitiki ir turi turtingą dvasinį pasaulį, ne tik duoda naudos visuomenei ir turi galingą intelektą, bet paprastus žodžius: “Aš žinau, kad esu graži”. Ir jeigu esu tuo tikra, aš neleisiu sau santykių, kur dėmesys koncentruojamas vien į šitą dalyką.

Šaltinis:

www.seimairnamai.eu