Šiandien noriu pakalbėti apie prieraišumą. Nors visas mūsų puslapis iš esmės yra apie tai, tačiau norisi galbūt pasidalinti savo požiūriu su prieraišumu ir Prieraišiąja Tėvyste, ir tuo pačiu uždėti tam tikrus akcentus.

Prieraišumo teorija ir Prieraišioji Tėvystė yra ne tas pats.

Prieraišumo teorijos autorius ir pradininkas yra britų psichiatras John Bowlby, o jos esmė – jog be galo svarbu ankstyvaisiais gyvenimo sukurtas ryšys tarp kūdikio ir bent vieno suaugusiojo. Tas santykis vėliau atsispindi tame, kaip žmogus kuria santykius ir suaugęs.

Prieraišioji Tėvystė yra prieraišumo teorijos pagrindu gimusi tėvystės filosofija, kuri taip pat akcentuoja ryšį tarp vaikų ir tėvų, per poreikių atliepimą, artumą, pagarbų, atliepiantį, sąmoningą vaikų auginimą.

Savo instinktyvumu ir natūralumu pasižyminti Prieraišioji Tėvystė kartais vadinama ar natūraliąja, evoliucine ir pan. Ir iš tiesų, tai labai natūralus ir instinktyvus vaikų auginimo būdas – taip vaikai buvo auginami nuo žmonijos pradžios iki…labai labai neseniai, kol pramonės revoliucija pakvietė tėčius ir mamas dirbti į fabrikus ir ryšium su tuo, vaikai staiga turėjo tapti „savarankiški” labai labai anksti. Miegą kartu pakeitė atskiros lovelės ir kambariai, žindymą pieno mišiniai, ėmė rastis lopšeliai ir darželiai, o drauge ir įvairiausi mitai: „nenešiok – pripras” ir pan. Išplėstinė šeima – močiutės, seneliai, dėdės, tetos ir pusbroliai liko kažkur toli, kaip ir bet kokia artimųjų pagalba. Tėvai gyveno ir rūpinosi savo vaikais vieni kontekste, kuriame darbas ir našumas buvo didžiausia tuometinė vertybė. Artumas buvo laikomas trukdžiu, o natūrali mažo žmogaus priklausomybė nuo tėvų – išgyvendinti privalomas blogas įprotis.

Dabar po truputį grįžtama prie darbo-gyvenimo balanso, žmonės ima ieškoti sau ir savo šeimai palankesnių sprendimų, atsiranda ir daugiau galimybių, o tuo pačiu ir tėvystėje jaučiasi išsilaisvinimas iš keistų mitų ir nepagrįstų praktikų, tėvai vis daugiau kliaujasi savo instinktais, daugiau žino, domisi, ir grįžta prie šaknų. Tai labai atsispindi ir vaikų auginimo praktikose.

Tačiau net ir tokiame mano galva natūraliame požiūryje į tėvystę kaip Prieraišioji Tėvystė taip pat girdžiu dažnai ir nusivylimo, susipriešinimo, kategoriškumo. Ir man regis problema čia yra ne pačioje filosofijoje, o jos interpretacijoje.

Prieraišioji Tėvystė turi išskirtus 8 savo filosofijos principus – nuo pasiruošimo tėvystei ir gimdymui, fizinio kontakto svarbos, pagarbaus maitinimo iki balanso paieškos tarp visų šeimos narių ir jų poreikių. Ir labai dažnai pastebiu, jog kad ir kaip plačiai ir atvirai šie principai yra išdėstyti, jų interpretacija neretai suskamba maždaug taip:

„Jei nežindysi, tu jau ne pt”;

„Jei pagimdei nenatūraliai – viskas, prieraišumo nebus”;

„Jei neturi nešioklės – ne pt”;

„Jei vaiką leidi į darželį – ne pt”…

…

Galėčiau tęsti. Ir tada atsiranda vertinimas, susiskaldymas, kas gi tas „pt”, o kas ne, kas gerai elgiasi ir kas ne. Ir man dėl to labai gaila, nes:

1. Prieraišiosios Tėvystės principai tai to nesako, nevertina ir nekatagorizuoja.
2. Nei Prieraiši Tėvystė, nei prieraišumo teorija neteigia, jog tu turi įgyvendindinti visus 8 principus maksimaliai, kad būtum „pt”.

Šie principai – labiau gairės, kurios GALI padėti pasiekti tai, ką akcentavo J.Bowlby – kurti saugų ryšį su vaiku. Tačiau aklas, automatinis principų sekimas jokiu būdu negarantuos, kad tas ryšys bus sukurtas.

Labai kviesčiau į šiuos principus pasižiūrėti per įrankių prizmę – tai gali būti puikūs įrankiai palengvinantys ryšio su vaiku kūrimą, padedantys greičiau reaguoti, aiškiau suprasti savo vaiko ir visos šeimos narių poreikius ir juos atliepti. O juk tai ir yra ryšio kūrimo pamatas.

Kaip ir bet kokioje srityje, aklas, kategoriškas kažko sekimas arba nevisiškas suvokimas, neįsigilinimas – tai gali labai apriboti, įkalinti.

Labai liūdna, jei toks jausmas aplanko tėvystėje. Man gaila, kai stebiu, jog Prieraišioji Tėvystė praranda savo potencialą atnešti balanso į šeimos gyvenimą ir prisidėti prie tėvų pastiprinimo elgtis taip, kaip jiems yra natūralu.

Savo tekstais norime apie tai priminti. Įkvėpti pamatyti vaikų, savo ir visos šeimos narių poreikius ir jausmus kitoje šviesoje, suteikti apie tai informacijos. Ir tuo pačiu pakviesti kurti savo unikalią, laisvą, atliepiančią tėvystę, kurioje žinios ir informacija jus įgalintų, o ne įkalintų. To ir linkiu.

Autorė

 „Psichologijos studijos Natūrali Motinystė”  įkūrėja ir psichologė Eglė Lukinaitė – Vaičiurgienė