Ar kada nors matėte dvi vienodas snaiges?

Kalendoriaus skirtukas stabtelėjęs ant karščiausio vasaros mėnesio. Termometro stulpelis sustojęs ties 15 laipsnių padala. Iki rudenėjančio miesto šurmulio liko 7 savaitės. 7 savaitės, kurios gali būti tokios apie kurias svajojam tyliais ir baltais žiemos vakarais.

Manieji žiemos vakarai dažnai nukelia mane į vaikystę. Vaikystę, kurioje diena tęsėsi tiek, kiek dabar trunka savaitė. Savaitė ten buvo lygi mėnesiui, o visa vasara buvo tokia spalvota, pilna įspūdžių, juoko, kad atrodo ir visas 365 dienas sutalpintum.

O kokia šiuo metu mūsų vasara? Gal ne tik vasara, bet daugelis kasdienybės dienų. Stabtelėjus imi ir supranti, kad didžiąją savo laiko dalį esi skubėjime, galvojime, planavime, kartėlyje, pyktyje, širdgėloje, ne meilėje sau, kaltinimuose, gėdoje, kaltėje. Tęsti dar tikrai galėčiau, bet noriu grįžti į minėtą vaikystę. Vaikystę, kurią kiekvienas prisimename tokią, kokia ji ir buvo. Kiekvienam ji kitokia, kiekvienam ji sava, bet visada visada ji tikra. Paklauskite savęs, kokį ar kokią save prisimename iš vaikystės. Ką veikėte, ką apsirengę buvote, kur buvote, su kuo leidote laiką? Koks pirmasis prisiminimas aplanko?Stabtelkite ir tuo pasimėgaukite. Pažaiskite, pasisupkite ar juokitės tiek, kiek tuo metu norisi. Pabuvę tuose prisiminimuose paklauskite savęs, ar šis mažas vaikas yra besąlygiškai mylimas, absoliučiai svarbus ir vertingas, visiems reikalingas ir tikrai geras toks, koks yra. Geras toks, koks yra. Koks yra, toks ir yra. Geras, reikalingas, mylimas, vertingas, svarbus ir vienintelis. Vienintelis toks šios žemės vaikas. Nėra daugiau tokio kaip jis. Ir jis unikalus. Unikalus savo pasirinkimuose. Pasirinkimuose, kurie jam teikia didžiausią laisvę ir laimę. Akimirkos laimę, kuri gali tęstis tiek, kiek jis tik panorės. Tai gali būti sekundė arba visos metuose esančios dienos.

Jis gali žaisti lietuje nebijodamas sušlapti ir negalvodamas, kad daro kažką netinkamo. Jis gali laistytis iš upės atsineštu vandeniu, neplanuodamas ką veiks po to. Jis gali smėlio pilnais plaukais juoktis ir neturėti kartėlio ant draugo. Jis gali ieškoti užkasto lobio, nejausdamas pykčio ant dičkių kiemo draugų, kurie tą lobį jau seniai suradę. Jis myli save ir garsiai tai sako visiems. Jis susigėsta tik kai mergaitė jam netikėtai nusišypso, o kaltę jaučia tik suvalgęs paslėptą saldainį. Aš apie tokią vaikystę ir svajoju. Ir po šiandienos žaidimo su mažuoju savo princu supratau, kad tokiai vaikystės vasarai dar turiu ne tik 7 kalendorines savaites, bet visą likusį gyvenimą. Gyvenimą,  kuriame sau priminsiu apie tai, kad aš vis dar tas pats prisiminimuose matomas vaikas, kuris toks pats mylimas, vertingas, reikalingas, svarbus ir unikalus šios žemės vaikas. Tai prisiminti man padės kasdieniai mūsų  su Leonardu žaidimai, kurių metu dar kartą sau ir jam pasakysiu, kad mes vertingi, unikalūs, reikalingi, svarbūs ir besąlygiškai mylimi šios žemės vaikai. Ir tam nėra jokių kasdienybės išimčių. Kaip ir nėra dviejų vienodų snaigių žiemos sukūryje.

O koks vaikystės prisiminimas aplanko Jus? Ir kaip sau priminsite, kad Jūs ir esate tas vaikas, kuris yra be galo vertingas, unikalus, reikalingas, svarbus ir mylimas be jokių išimčių?

 (Ne)vienintelė mama Airida