“Poilsis – tai veiklos pakeitimas” – dūsauja jauna mama, keliaudama “prasiblaškyti” į internetą “kelioms minutėms” po 2 valandų trukmės pasivaikščiojimo su vaikais. Tačiau kažkodėl bandymas panaudoti internetą kaip atsipalaidavimo priemonę nesuveikia. Bent jau suveikia ne taip, kaip tikėtasi.

Paprastai mamos praktikuoja internetinius pasivaikščiojimus, kai nori neilgam virtualiai pailsėti nuo vaikų kambario ir atsipūsti nuo nesibaigiančio žaidimo “surankiok viską, ką išmėtė vaikai” ir apskritai po daugelį valandų trukusio nesiliaujančio vaikų čiauškėjimo. Juk jeigu paklausime jaunos mamos, kas vaikų priežiūroje labiausiai vargina, ji nebūtinai atsakys: “Buitis!” Buityje labiausiai nuvargsta viryklė, dulkių siurblys ir skalbimo mašina.

O štai būdama su vaikais, neretai pavargsti paprasčiausiai nuo bendravimo, ypač jeigu vaikas ne vienas ir jie labai mėgsta susilėkti ir pabendrauti su mama visi iš karto. Žinoma, teoriškai tai klaikiai neteisinga – nuvargti nuo bendravimo su vaikais. Atsiras nemažai tokių, kurios dabar šūktels “O štai aš – niekada!” Bet…

Dauguma moterų reaguoja į daug valandų trunkantį bendravimą kitaip. Tai skamba maždaug taip: “Kodėl jūs nenuperkate mums štai tokio didelio namo? O kas per daiktas yra nivelyras? Jis atėmė iš manęs lėėėlęęę! Ne! Neduosiu! O tu nupirksi mums šiandien šokoladinį kiaušinuką? Aš teisingai faunui kanopas nupiešiau? Mama, paskaityk, prašau… Paziūlėk, koks tlaukinukas… Mama! Skaidra markeriu piešia ant sofos! Aš šitos sriubos nevalgysiu!…”

Ir štai tu klauseisi, atsakinėjai, atėmei markerį, įtikinėjai, klauseisi, atsakinėjai… Skaitei “Narnijos kronikas” ir “apie mašinytes”, paskui vėl “Kronikas”… Paskui supratai, kad jau viskas: arba šiek tiek tylos, arba – gelbėkitės visi, kas galite. Ir užsidarai priešais ekraną tyloje. Galima, žinoma, pasiimti paskaityti “suaugusią” knygą, tačiau nusprendi: “Geriau vakare, o dabar mano smegenys apalpę”.

Rezultate, kai po kurio laiko sugrįžti į vaikų kambarį, tavo būsena nė kiek ne geresnė ar netgi priešingai. Prie bendro nuovargio ir susierzinimo prisideda kaltės jausmas (“Tfu, vėl dėl to, kad išėjau, tapetus aplipdė plastilinu, Jonuką nukirpo ir sužaidė žaidimą “Barbarai užpuolė drabužių spintą”). Vaikams, kol tavęs nebuvo, prisikaupė naujų klausimų, o tu – nė kiek nepailsėjai nuo bendravimo.

Todėl, kad šiuolaikinis internetas – tai pakankamai kokybiškas bendravimo simuliatorius. Bent jau toji jo dalis, kurioje lankaisi, kai nori “tiesiog prasiblaškyti”. Apie socialinius tinklus kaip bendravimo pakaitalus netgi rašyti jau nebėra prasmės – pernelyg banali tema. Kam neteko skaityti “kilometrinių” straipsnių, kuriuos parašė jaunos (neretai jau ir daugiau vaikų turinčios) mamos įvairiausiuose forumuose pačiomis įvairiausiomis temomis? Socialinių tinklų ir forumų parametrai yra tokie, kad per dieną “pabendrauti”, įsijungti į dialogą galima su 5, 10, 50 pašnekovų.

Tikriausiai net pats ekstravertiškiausias ekstravertas galiu pasijausti kaip išsunkta citrina, akis į akį pabendravęs su 50-čia pašnekovų per dieną, ypač jei bendravimo metu buvo emociškai įsitraukęs į procesą.

Internete, beje, emocijos įsijungia beveik visada, nors bendravimas vyksta ir neakivaizdžiai. Nes kitaip kam jūs barškinsite klaviatūra atsakydama į kažkieno komentarą, jeigu jis jūsų nedomina ir neužkliudo? Arba kam skaityti svetimus įrašus, jeigu jie jūsų niekaip nepaliečia?

Netgi pasyvus svetimų komentarų ir tekstų skaitymas – tai jau bendravimas, išklausymas. Pernelyg intensyvus, kai viską susumuoji. Tikriausiai ir kokybiškoje publicistikoje šiandien pats skaitomiausias stilius – tai pokalbis “iš dūšios”.

Paskaitei – ir tarytum asmeniškai su autoriumi pasikalbėjai. Kalbiesi atsidariusi iškart kelis naršyklės langus, vadinasi, bendrauji kaip ir su iškart keliais vaikais namuose, tik pokalbiai čia “suaugusieji”. Paskaitei 5-10 tekstų iš eilės – gali laikyti, kad dėmesingai išklausei dešimtį pašnekovų, kurie, beje, samprotauja neretai pakankamai rimtomis ir visiškai skirtingomis temomis.

Bet kuris meninis kūrinys, bet kuri popierinė knyga, žinoma, irgi yra autoriaus pokalbis su skaitytoju. Tačiau, iš vienos pusės, mes retai skaitome daugiau kaip tris knygas tuo pačiu metu, o dažniausiai tik vieną. Taip kad su knyga įgyjame vieną virtualų pašnekovą kelioms dienoms (netgi personažų gausa suvokiama visgi kaip pagrindinio pašnekovo – autoriaus – patirties dalis).

Iš kitos pusės, distancija tarp autoriaus ir skaitytojo internetinėje erdvėje visgi atrodo trumpesnė. Pats komfortiškiausias skaitymui internete autorius – tai intelektualo su puikia logika ir paprasto vyruko su puikiu humoro jausmu hibridas. Skaitai – ir klausaisi jo, bendrauji. O nuo pernelyg intensyvaus bendravimo galiausiai vėl pavargsti. Ir atėjus momentui, kai reikia sugrįžti “iš pogrindžio” pas vaikus, tu atrodai nė lašo neatsigavusi.

Beje, išsakyti tokias mintis internete – tai tikriausiai taip pat protinga, kaip kirsti šaką, ant kurios sėdi.

Bet…

Aš taip dažnai kenčiu nuo savo pačios susierzinimo vaikų atžvilgiu, nuo begalinio bendravimo nuovargio, ir taip dažnai girdžiu apie tai iš kitų mamų, kad sunku sustoti ir negalvoti apie viso to priežastis. Štai šiuo konkrečiu momentu man atrodo, kad kalbu apie vieną iš tokių priežasčių. Beje, neskaitant vaikų, nuovargis nuo gausybės pokalbių, tegu ir virtualių, atsispindi dar ir santykiuose su vyru ir kitais artimaisiais.

Viso to turbūt nereikėtų suvokti kaip raginimo “užrišti” su internetu. Tačiau galbūt būtent tais momentais, kai norime tylos, kompiuterio geriau išties nejungti. Lengva pasakyti, puikiai tai suprantu. Tačiau vis tiek kelias poilsio minutes geriau pamėginti paaukoti jeigu jau ne tikram bendravimui, tai bent jau keliolikos minučių pasnaudimui.

Žodžiu, prašau atleisti, kad padidinau šiandien jūsų kasdieninį virtualaus bendravimo internete “racioną” keliais tūkstančiais spaudos ženklų…