Taip jau būna, kad 5-9 metų vaikai tampa tiesiog nepakenčiami: pernelyg triukšmingi, nepaklusnūs, kaprizingi, atsikalbinėja ir grubiai kalba su tėvais. Tampa tokiais nei iš šio, nei iš to. Bent jau susidaro toks įspūdis. Ką tokiais atvejais dažniausiai daro tėvai? Iš pradžių kalba, bet vaikas ir toliau neklauso. Tada į darbą paleidžiama sunkioji artilerija: bausmės, barimas, sankcijos. Bet ir vaikas neatsilieka – dar labiau neklauso. Ir ateina momentas, kai tėvai pasimeta, nuleidžia rankas. Visi metodai išmėginti – niekas nesuveikė. Vaikas, iš visko sprendžiant, sugedo. Ir visiškai neaišku – kur ir kada spėjo.

O jis nesugedo. Jis tokiu elgesiu signalizuoja: „Ei, su manimi kažkas negerai, aš pats kol kas nesuprantu, tačiau viduje kažkokie jausmai, kažkoks pyktis ir nerimas. Padėkite!“ Kadangi pasakyti (su retomis išimtimis) negali, tai bando parodyti tai elgesiu.

Psichologai žino: vaikui niekada nieko nevyksta tiesiog šiaip, be priežasties ir jis visada kalbasi su mumis – kaip moka, kaip jam gaunasi, kartais be žodžių.

Dažniausiai tokio elgesio priežastimi tampa dėmesio stoka. „Betgi aš visą dieną sėdžiu su juo!“ – pasipiktins kokia nors mama. O ką reiškia, skirti vaikui dėmesį? Kai vaikas tiesiog bėgioja kažkur netoliese ir savarankiškai žaidžia? Ar kada mes su juo atsainiai persimetame keliomis frazėmis, kol plauname indus ar gaminame pietus?

Skirti dėmesį, vaiko supratimu – tai kalbėtis, žaisti, išdykauti kartu su juo, neužsiimant tuo pat metu kitais dalykais. „Iš kur gi man paimti tam laiko? – vėl pasipiktins tėvai. – Jeigu visą dieną sukamės lyg voverės rate. Ir juk viską darome jo labui!“ Tačiau vaikui šito nepaaiškinsi, nors ramiai papasakoti apie savo užimtumą bei nuovargį tikrai reikėtų. Čia visai kas kita – skirti laiko, tegu visai nedaug, kad pagyventum vaiko gyvenimu, pažvelgtum į viską jo akimis.

Visiškai pakanka skirti 20-30 minučių per dieną, atidėjus visus kitus reikalus į šalį. Ir paklausti, kuo vaikas norėtų užsiimti (ne užduotų namų darbų ruošimu, ne kitomis pareigomis, o tuo, ką jis pats pasakys). Ir daryti viską kartu su juo – su džiaugsmu, emocingai, kartais rimtai ir susikaupus. Būtinai kiekvieną dieną. O prieš miegą, žinoma, knygelę paskaityti, kokią nors istoriją papasakoti, aptarti su mažuoju ką nors įdomaus.

Taip paprasta? Taip, labai paprasta. Tiktai kai psichologai ima klausinėti tėvų detaliau, paaiškėja, kad su vaikais jie viską daro kartu, tačiau kiekvienas pats sau, atskirai.

Dėl to blogas vaikų elgesys – tai mums skirtas signalas, kad mes kažko nepadarėme, kažko nepaklausėme. Ir tokią situaciją galima ištaisyti. Vaikai – tokios plastiškos būtybės, jie taip myli tėvus ir sugeba taip greitai persijungti, kad vos po kelių dienų aktyvaus dėmesio galima sugrąžinti mažajam pasitikėjimą, o drauge su juo – ramybę ir paklusnumą.

O ką daryti su vaikų agresija? Kur ją dėti? Apie pyktį ir nuoskaudas būtina su vaiku pasikalbėti. Tai visiškai normalūs jausmai. Jų gyvenimo dalis. Net jeigu jie pyksta ant mamos, tėčio, močiutės, senelio, broliuko ar sesės. Galima kiekvieną dieną prieš miegą pakalbėti su vaiku apie tai, dėl ko jis šiandien supyko ar nusiminė, tiesiog išklausyti be jokių vertinimų ir komentarų. Vaikas tokiu momentu jaučia, kad jį išgirdo ir suprato, kad jis nėra blogas, netgi kai pyksta ant artimiausių žmonių. Jis atsipalaiduoja, gavęs signalą, kad galima toliau tyrinėti pasaulį su visais jo prieštaringumais.

www.seimairnamai.eu