PASAULIO PAŽINIMAS arba „Einam ten, tau patiks!”

Neseniai grįžome iš atostogų ir aš vis dar gyvenu tomis buitinių rūpesčių neužgrūstomis nuotaikomis. Vis pasidžiaugiam su vyru, kaip smagu dabar atostogauti tryse. Tos atostogos – visai kitokios, nei būdavo iki gimstant sūneliui. Dar važiuodami į oro uostą kalbėjomės, kad kaip gerai, jog mažius kaip tik prieš atostogas pradėjo savarankiškai vaikščioti ir kaip smagu bus jam viską ten tyrinėti.

Abu nusprendėme, kad šį kartą – atostogos bus dedikuotos sūneliui, nes jo interesai ims viršų. Aptarinėjome ką norėsim jam parodyti, kur nuvesti, su kuo supažindinti.

Ir tikrai, vos atvykus ir įsikūrus, pradėjome jam viską rodyti – pažiūrėk kokios čia lemputės, kaip čia gražu, kokia sūpynė, sėsk pasisupti ir t.t. Pirmąjį vakarą vaikutis greit užmigo, o antrosios dienos laukiau su vaikišku jauduliu – įsivaizdavau kaip jam patiks baseine, kaip laipios karstyklėmis, kaip viską norės išragauti. Kiaulystės dėsnis – pradėjo dykti dantukas ir maistui buvo pasakytas gana griežtas ne, tačiau visus kitus įspūdžius buvau pasiryžus jam suteikti. Pasipliuškenęs baseine, jis atrado „savo dydžio namelį” ir puolė darinėti durelių ir langinių. Po gerų dešimties minučių ir mano mindžikiavimo „einam dar ten, pažiūrėk kokios sūpinės, kokia mašina, kokia čiuožykla”, pagavau save nešančią klykiantį vaiką nuo namelio iki „labai smagios sūpynės”. Ir tada supratau nepatogią tiesą – ne sūneliui dedikuotos tos atostogos, o mano norui jam viską parodyti. Viską, kas man atrodė įdomu. O jam juk ne supynė įdomi, o tas kupstelis prie jos. Varžtelis joje, kurį berods galima būtų pasukti. Ir laiku nusprendžiau – eisiu ten, kur nori jis, o ne aš. Ir atostogos buvo nuostabios. Namelį aplankėm kas dieną. Ant supynių taip ir nesisupom. Karstėmės tik ant gultų, lovų atlošų ir sportinio inventoriaus. Tačiau šypsena neblėso nuo to žavaus veidelio.

O juk taip dažnai mes pamirštam klausytis ko nori mūsų vaikai ir nusprendžiam, kad „mes žinom geriau”. Vis matau internete užklausų „ką naujo pagaminti vaikui, nes jau tas pats atsibodo”. Tik atsibodo ne jiems, o mums. O vėliau, įgavę pagreitį nusprendžiam, kad „tau patiks šokiai”, o ne dailė. Kad tapsi gudytoju, ne inžinierium. Kad tas vaikinas – tau ne pora. O į savo vestuves būtinai turi pakviest visas tetas. Bet juk tik leisdami jiems patiems priimti sprendimus, mes galime išauginti savarankiškas ir savimi pasitikinčias asmenybes. Ir tai reikia pradėti daryti dabar, kai jie dar visai mažučiai, nes taip įsibėgėję viską padaryti ir nuspręst už juos, galime pamiršti kada reikia sustoti ❤

Su meile,

Deimantė Šmitė