DEIMANTĖS DIENORAŠTIS: RANKINUKAS arba nuo genų nepabėgsi
RANKINUKAS arba nuo genų nepabėgsi.
Iš savo ankstyvos vaikystės prisimenu ne tiek ir daug. Tikriausiai natūralu, daug metų prabėgo. Tačiau vienas ryškiausių prisiminimų yra tai, kad labai mėgau būti nešiojama ant rankų. Pamenu, buvau jau gana didelė, mama neša ant rankų o mano kojos jai apie kelius makaluojasi. Bet man taip patogu ir gera. Tėtis nuolat mane vadindavo „rankinuku” arba „rankine kate”.
Visad tai prisimenu su tokia palaiminga šypsena. Nes tėvai 9 iš 10 kartų mano prašymą paimti ant rankų patenkindavo.
Mano mažylis sveria kiek daugiau nei 11kg, o aš dar niekad neturėjau tokių išraiškingų bicepsų. Nes viena iš nedaugelio aiškiai iš manęs paveldėtų jo savybių – nuolat būti ant rankų. O gal tai tik toks etapas, tačiau šiuo metu, kaip ir per nėštumą, mes kiaurą parą esame du viename. Vis pagalvoju, kad gal nereikia pripratint, gal reikia mokyti pabūti ir pažaisti vienam. Bet tada prisimenu savo vaikystę ir tai, kaip gera buvo priglust prie tėvų, būnant ant jų tvirtų rankų. Tada jausdavausi tokia laiminga ir saugi.
Todėl ir dabar, kad ir kokia pavargusi kartais jaučiuosi, neatsakau savo sūneliui, prašančiam būti pakeltam. Juokais sakydama, kad tai – mano genai, tad negaliu priešintis. O iš tikrųjų slapčia tikėdamasi, kad ir jo vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų bus tas jaukumo ir saugumo jausmas, būnant pas tėvus ant rankų. Tvirtybės visoms, auginančioms „rankinukus”.