Sąžinės priekaištai arba kaip VISIEMS save IŠDALINTI PO LYGIAI.

Nuo pat vaikystės viskam jaučiu didelį atsakomybės jausmą. Kad viską spėčiau atlikti laiku, kad visais pasirūpinčiau, kad nieko nenuskriausčiau. Pamenu, net su lėlėmis stengdavausi žaisti pakaitomis su visomis, nes tikėjau, kad jei kuriai skirsiu mažiau dėmesio, ji nuliūs.

Nežinau ar man vienai, bet tas sąžinės priekaištų jausmas ypatingai paūmėjo gimus sūnui. Graužia sąžinė, kad per retai jį išvežu į lauką. Kad per dažnai sakau jam „pažaisk vienas”, mama dabar turi pagaminti valgyti/padirbti/išdžiaustyti skalbinius. Graužia sąžinė, kad duodu jam maisto, kuriame yra druskos. Kad įpratinau jį užmigti man ant rankų ir to jis nebemoka padaryti pats.

Negana to, sąžinė priekaištauja ir dėl dėmesio stokos kietiems. Graužia sąžinė, kad su vyru per retai dviese kur išeinam. Kad draugėm per retai parašau, paklausti kaip joms sekasi. Kad namus per retai tvarkau. Giminėm gal per retai paskambinu.

Priekaištauja sąžinė ir kad spintą seniai žadėjau sutvarkyti. Ir virtuvės stalčiuose chaosas. Kad sportus apleidau. Kad spurgų daug valgau. Kad vyrui marškinių sagą pamirštu įsiūti…

O šiandien, mano pačios nuostabai, mano sąžinė man priminė apie… mane. Apie tai, kad besistengdama pakankamai dėmesio skirti vaikui, vyrui, broliui, mamai, tėčiui, anytai, uošviui, draugėms, kaimynėms, darbui, buičiai, maistui… aš tiesiog pamiršau skirti laiko sau. Poilsiui, knygai, apmąstymams, tylai.

Vyras šiandien leido pamiegoti ilgiau. Anyta paruošė pietus. O aš šiandien tingėjau. Nusprendžiau, kad viskas palauks. Nesugrius. Išgyvens.

Linkiu ir jums tokių tingių dienų. Neišbarstykite savęs vien tik kitiems. Prisiminkite hobius, pabūkite su savimi. Ramybė jūsų viduje juk atneš ramybę į jūsų aplinką

Deimantė