Kam reikalingas maitinimas krūtimi. Paprasčiausias atsakymas – kad vaikas pasisotintų. Šis atsakymas ne visiškai teisingas, nes alkio jausmas vaikui susiformuoja tik antrame mėnesyje, o čiulpimo refleksas atsiranda dar įsčiose. Ką gi jis duoda mažyliui?

Maitinimas krūtimi – nusiraminimo būdas.

Be to, naujagimis, gimdymo metu gavo labai stiprų stresą, juk jis kardinaliai pakeitė savo gyvenamą aplinką. Dabar jis dėl menkiausios priežasties jaučia diskomfortą. Kaip šalinamas diskomforto pojūtis? Patenkant į įprastą aplinką. Gyvendamas įsčiose, vaikas pastoviai girdėjo mamos širdies plakimą. Buvo įsikūręs ankštame ir šiltame lizdelyje. Jis nusiramina, kai atsiduria prie mamos krūtinės ir vėl girdi pažįstamą plakimą, jaučia pažįstamą skonį – krūties spenelio išsiskyrimai savo skoniu panašūs į vaisiaus vandenis.

Kas yra „maitinimas pagal pareikalavimą“?

Kai tik mažylis pradeda judėti ieškodamas, mama duoda jam krūtį. Psichologiškai vaikas tampa iniciatoriumi. Jis – aplinkybių šeimininkas. Jam blogai ar jis alkanas – ir čia pat tai parodys, kad greitai pakeistų situaciją. Šitaip palaipsniui formuojasi įsitikinimas, kad taip ir turi būti. Vaikas, kurį maitina pagal grafiką – aplinkybių auka. Jo iniciatyva nieko nelemia, jis priverstas paprasčiausiai laukti, kai mama nutars jį pamaitinti. Bet juk mažylis nebūtinai išalks lygiai po 3 valandų. Be to, pas vaiką visiškai kitoks laiko pojūtis.

Žymus psichiatras Bruno Betelheimas laikė baimę likti be maisto svarbiausia asmenybės augimą lemiančia priežastimi. Jam teko išgyventi koncentracijos stovykloje, dėl to turėjo galimybę tirti stovyklos psichologinį poveikį kaliniams. Betelheimas rašė, kad badas stovyklose buvo skirtas ne fizinėms kalinių kančioms sukelti, o suformuoti tam tikrą asmenybės tipą, visiškai morališkai priklausomą žmogų: suaugusius „nuleisdavo“ į naujagimių stadiją, kai tie laukdavo „maitinimo“. Naujagimis gi nieko nežino. Absoliučiai. Jis nežino, kad mama jį būtinai pamaitins. Jis nežino, kad galima truputėlį palaukti. Jis gyvena šio momento pojūčiais. O šiuo momentu jam blogai ir baisu, nes jis negauna savo vienintelio maitinimosi šaltinio. Tai gyvybės ir mirties klausimas.

Maitinimas krūtimi – pirmasis mažylio bendravimas, pirmoji pasaulio pažinimo forma.

Kūdikiai išgyvena oralinę psichologinio vystymosi stadiją, visą informaciją jie gauna per burną. Be to, kaip jau buvo sakyta, visiškai neseniai mažylis buvo neatskiriamas nuo mamos fiziologiškai, buvo su ja viena visuma. Ir po gimimo jam išlieka fiziologinis bei psichologinis ryšys su motina žindymo pavidalu. Jis du metus netgi nejaučia savęs kaip atskiros būtybės. Mama mažyliui ir po gimimo lieka saugumo, patikimumo ir pasitenkinimo šaltiniu.

Vaiko priglaudimas prie krūtinės – tai jo sąveikavimo su pasauliu pradžia.

Nuo to, kiek komfortiška mažyliui pirmaisiais mėnesiais bus prie mamos krūtinės, priklauso, ar suvoks jis pasąmonės lygmenyje pasaulį teigiamai, ar laikys jį priešiška aplinka. Psichologinis ryšys, kuris užsimezga tarp mamos ir vaiko maitinimo metu, išlieka visą gyvenimą. Maitinami vaikai geriau adaptuojasi prie suaugusio gyvenimo, yra labiau savimi pasitikintys, ramūs ir geranoriški.

Ir svarbiausias klausimas. Argi galima gyventi vien tik maitinimais?

O kam gyventi vien maitinimais? Reikia gyventi. Paprasčiausiai gyventi. Su vaiku, o ne vaikui. Tada moteris teisingai organizuos savo buitį, galės užsiimti bet kokiais reikalais, bendrauti, išeiti iš namų, o nesiblaškyti tarp virtuvės ir vaiko kambario. Žindymo refleksas pas vaiką labai stiprus, mažylis gali žįsti ir vaikštant – nešioklėje – mamai visiškai nebūtina sėdėti užsidarius ir žindyti. Esama pakankamai daug priemonių, kurių dėka maitinimą pagal pareikalavimą galima paversti abipusiu malonumu. Pirmiausiai svarbus moters psichologinis nusiteikimas. Jeigu ji maitinimą krūtimi laiko herojišku žygdarbiu ar nepakeliama katorga – vargu ar kas gausis. Jeigu ji supranta visą proceso svarbą, žvelgia į maitinimą kaip į natūralų bendravimo su mažyliu būdą – tada jai nereikės spręsti gausių problemų, kurias kelia maitinimo ir buities derinimas.