PRISIMINIMAI arba tai, ką iš tikrųjų verta kaupti.

Vasarą pragužėjo švenčių maratonas, o rudenį visi apdovanoja tų švenčių nuotraukomis. Kaip tik vakar gavau draugų mažylio krikštynų nuotraukas ir supratau, kad Dieve, kaip greitai bėga laikas!..

Atrodo vasara buvo dar užvakar, o iš jų besišypsantis mano mažius – dar toks leliukas. O jau šiandien purto galvytę pamatęs šaukštą košės ir šelmiškai žiūri. Suprask, ši košė jam jau nebepatinka. O man ašaros akyse – jis jau nebe kūdikis, o žmogutis, su savo nuomone.

Pamenu, gimdymo metu klausiausi „Dady was a milkman” ir dabar, kas kartą išgirdus jo muziką, man per kūną bėga šiurpas. Prisimenu tą magišką akimirką, kai įsikibusi į lašelinę „šokau”, ragindama sūnelį greičiau pas mus ateiti. Žiūrėjau į kupinas stiprybės ir sumišimo savo vyro akis ir galvojau – vieną akimirką mes – tik aš ir tu, kitą – mes būsim trijų asmenų šeima.

Ir nors tuo metu nesinorėjo jokio pašalinio žmogaus šalia, šiandien pagalvoju, kad norėčiau nuotraukų iš tos dienos. Tai buvo viena įspūdingiausių dienų mano gyvenime…

Ir nors tos dienos neįamžinom, stengiuosi nufotografuot ar nufilmuot kiekvieną savo vaikučio pasiekimą, šypseną, atradimą. Nes tik nuotraukos man primena koks mažas ir trapus jis buvo.

Todėl linkiu ir jums kuo dažniau spragsėti fotoaparatu. Ne tam, kad būtų ką įkelti į socialinius tinklus, o tam, kad nors mintimis galėtumėt dar kartą išgyvent pačias gražiausias akimirkas

Deimantė Šmitė