STIPRYBĖ arba skausmingiau už patį skausmą.

Prieš gerą mėnesį rašiau, kad mūsų mažąjam kalasi dantys. Pasirodo tai buvo tik lengva repeticija. Dantys kalasi dabar. Du iš karto. Su visais „fejerverkais” – gerklės uždegimu, aukščiausia temperatūra, klykimu ir upeliais ašarų.

Aš galvojau, kad vaikų auginime skausmingiausia – pats vaiko gimimas. Sąrėmiai, gimdymas ir pan. Tačiau dabar suvokiau, kad nepalyginamai skausmingiau yra tada, kai skauda tavo vaikui. Kai naktį jis klydamas šoka iš miego, o viskas ką tu gali padaryti – tik glausti jį prie savęs ir kartoti „Viskas bus gerai”. Kai jis nori valgyti, bet per skausmą negali nuryti. Kai jis pradeda žaisti, bet nelemtas skausmas atima iš jo ir šį džiaugsmą. O viskas, ką tu gali padaryti – tik glausti jį prie savęs ir kartoti „Viskas bus gerai”…
Aš siunčiu tūkstančius bučinių ir apkabinimų mamoms, kurios užaugino ar šiuo metu augina mažylį, kenčiantį diegliukus, besikalančius dantukus ar, neduok die, rimtesnes ligas. Kiekviena mama verta paminklo šioj žemėj, nes jų stiprybės resursai yra neišsemiami.

Ir nesvarbu, kad per dieną spėji suvalgyti tik tą košę, kurios mažylis taip ir nevalgė. Kad atšaukei visus susitikimus ir pramogas. Kad prabanga tampa išsiplauti galvą ar nueiti į tualetą. Kad rankos jau nutyso iki žemės nuo supimo ir nešiojimo. Kad akys jau limpa nuo bemiegės nakties. Nebesvarbu juk niekas. Kad tik jam nustotų skaudėti…

Deimantė Šmitė