Laikas mėgautis arba kaip LAUKIU kol jis PAAUGS.

Mažo vaikučio auginimas man primena geros knygos skaitymą – kuo toliau, tuo įdomiau ir vis nekantru sužinoti – o kas po to? Štai jau šypsos, jau ima žaisliuką, jau vartosi, jau sėdasi.

Mano mama vis kartoja „jau kaip laukiu, kol jis sėdės, va pasisodinsiu ant kelių ir žaisiu”. Anyta laukia, kol mažiukas kartu su mumis pietaus, vyras laukia, kol kartu galės eit žaisti krepšinį. O aš nelaukiu nieko, aš mėgaujuosi šia akimirka. To išmokau, kai draugė papasakojo savo pokalbį su vyresnėlės darželio šeimininkute. Ji papasakojo, kad pirmąją atžalą augindama vis laukė. Kada pradės sėdėt, kada ropot, kada kalbėt. O susilaukus antrosios atžalos suprato, kad daugiau vaikučių susilaukti ji neplanuoja, todėl jau niekada gyvenime nebeaugins kūdikio. Ir pradėjo mėgautis dabartimi.

Juk iš tikrųjų, augindami mažylį, niekada nežinome ar dar kada teks laimė auginti antrą, trečią ar ketvirtą. Tad neskubėkime. Pasimėgaukim kiekvienu laikotarpiu, jo neforsuodami.

Gydytoja papasakojo apie mažylį, kurį tėvai sodino, paramstydami pagalvėmis, nuo antro mėnesio. Vis skaitau apie mamas, kurios vaikučiams siūlo košes, kelia į vaikštynes, duoda ragauti ledus nuo trečio mėnesio. Kartais – tikriausiai tiesiog iš smalsumo.

Visada įdomu praversti kelis knygos puslapius ir sužinoti kas bus toliau. Tačiau skirtingai, nei su knygomis, su vaikučiais atgal jau nebegrįšim. Tad net ir naktį besikeldamos prie verkiančio mažylio, nusišypsokim, pasimėgaukim. Vaikai auga labai greitai. Tai praeis. Tačiau nepamirškim, dabartis – gražiausias laikotarpis

Deimantė Šmitė