Uždavus šį klausimą, pirmiausiai ateina nuostaba. O kodėl, tiesą sakant? Jei palyginsime su senais laikais, pamatysime, kad šiuolaikinių tėvų padėtis labai netgi nuostabi. Mes turime sauskelnes, skalbimo mašinas, nebeskalbiame vystyklų ežero eketėje, turime gatavus vaikiškus maistelius, tik atidaryk ir maitink. Mes turime begalę būdų užimti vaiką – įvairiausių žaislų, dar bala žino kokių įrengimų, vaiko nebereikia nešioti ant rankų, yra patogūs vežimėliai, nešioklės. Viskas padaryta tam, kad auginti vaikus būtų patogu. Yra užsiėmimai tėvams, knygos, viskas detaliausiai aprašyta – kaip ir ką daryti. Atrodytų – tik auklėk ir norėk.

Tačiau absoliučiai tipiška situacija, kai kokia nors jauna mama, sėdinti bute su buitine technika, daugybe drabužių, maisto, žaislų, tuo momentu, kai vyras sugrįžta iš darbo, jaučiasi tarsi darbinis arklys, kuris jau nieko nebegali ir absoliučiai išsekęs, pavargęs ir bejėgis. Atrodytų, namie sėdėjo, nieko neveikė…

Tai iš kur tokia savijauta? Pamėginkime išsiaiškinti.

Viena iš priežasčių, kaip neatrodytų keista – urbanizacija. Kitaip sakant, gyvenimas dideliuose miestuose. Masinis persikėlimas į miestus prasidėjo prieš 200 metų ir tęsiasi toliau. Mūsų šalis šį bumą patyrė prieš kokių 50-60 metų, kai daugybė kaimo gyventojų tapo miestiečiais ir ėmė gyventi miestietiškai.

Urbanizaciją visada lydi toks reiškinys kaip demografinis lūžis. Šeimos sudėties pasikeitimas. Kaimo šeima – tai beveik visada daugiavaikė šeima. Miesto šeima – visose šalyse, visose kultūrose, praktiškai be jokių išimčių, atmetus nebent kokias nors visiškai religines situacijas, pereina prie modelio, kuriame yra vidutiniškai du vaikai.

Tai susiję, žinoma, su faktu, kad auginti vaiką mieste yra nepalyginamai sunkiau, negu kaime.

Kaime žmogaus darbas neatskirtas nuo jo pagrindinio gyvenimo. Ir vaikai kaime pradeda darbuotis nuo 4-5 metų, jau šiame amžiuje jie daro kažką naudingo namuose ar laukuose. O svarbiausia – jiems nereikalinga speciali priežiūra. Jie gali praktiškai visą laiką būti šalia tėvų, kuriems nereikia nutraukti savo pagrindinės veiklos, kad pasėdėtų su vaiku. Tėvai gali toliau rūpintis gyvuliais, kapstytis darže, o vaikai – kažkur šalia. Pamenate visus tuos klasikinius paveikslus – vyras kerta rugius, moteris eina iš paskos ir riša pėdus, o šalia – vaikas. Pačius mažiausius prižiūrėdavo seneliai ar vyresnieji vaikai. Vaikai kaimo šeimoje – tai greičiau pliusas, papildomos darbo rankos, negu problemos. Ir kad juos augintum, tau nereikia kardinaliai keisti gyvenimo būdo.

Kai tik persikeliame į miestą – situacija keičiasi. Auginti vaiką mieste – reiškia jį prižiūrėti, juo užsiimti. Tai toks katastrofiškas reiškinys, kuris veda į tai, kad jei žmogus susilaukia vaiko mieste, tai kažkuriam šeimos nariui teks visiškai keisti gyvenimo būdą, visiškai palikti savo darbą, keisti savo dienotvarkę ir užsiimti vaiku. Vaikas negali kažkur šalia jūsų užsiimti savais reikalais ir žaidimais, kai dirbate ofise, banke, parduotuvėje… Reikia arba samdyti specialų žmogų, arba pasikviesti močiutę, kuri jau pensijoje.

Motina nustoja būti dirbančiu šeimos nariu, nutraukia karjerą, iš čia automatiškas nenoras turėti vaikų. Moteris patiria stiprų sresą, kadangi atsiradus vaikui, tenka kardinaliai keisti gyvenimo būdą.

Jei pažvelgsime į moterį kaimiškoje kultūroje, tai ten gimus vaikui absoliučiai niekas nepasikeičia. Bendravimas, socialinis ratas, laiko leidimo būdas praktiškai nesikeičia. Vaikas visą laiką šalia jos, ji bet kuriuo momentu gali priglausti jį prie krūtinės, ji bendrauja su tais pačiais žmonėmis, nesikeičia jos socialinis statusas, padėtis.

Jei pažvelgsime į šiuolaikinę miesto moterį – sėkmingą, išsilavinusią, tai atsiradus vaikui, jos gyvenimas keičiasi absoliučiai. Jeigu anksčiau buvo darbas, kažkokie uždaviniai, projektai, kažkoks turiningas ir patrauklus gyvenimas, bendravimas su draugais, kultūringas laisvalaikis, tai gimus vaikui, moteris staiga tampa nuo viso to izoliuota, uždaryta tarp keturių sienų, pasmerkta nesunkiam, tačiau labai monotoniškam ir neįdomiam darbui: keisti sauskelnes, maitinti ir t.t.

Šitas stresas, ačiū Dievui, paskutiniu metu pradėjo švelnėti, aplinka pradeda adaptuotis. Atsiranda vis daugiau vietų, kur galima nueiti su vaiku, prasiblaškyti.

Šitas staigus gyvenimo būdo pasikeitimas jau pats savaime yra streso faktorius, net jeigu moteris myli vaiką, netgi jei jaučia malonumą jį prižiūrėdama. Mes žinome, kad bet kokie pokyčiai gyvenime, netgi jei jie teigiami, net jeigu apie juos ilgai svajojome – tai stresas. Vadinasi, emocinio išsekimo rizika padidėja.

Kuo gyvenimas buvo aktyvesnis, įdomesnis – tuo didesnis stresas. Galbūt, iškeisti nuobodų lindėjimą ofise, dėliojant popieriukus ir klapsint klaviatūra, į vaiko priežiūrą, bus ne taip kritiška. O jeigu pas tave buvo turiningas kūrybinis darbas, gyvas bendravimas su žmonėmis, tai po šito atsidurti tarp keturių sienų – tai, tikriausiai pats stipriausias stresas, nežiūrint į jokią meilę vaikui ir motiniškus jausmus. Trečiame-ketvirtame mėnesyje užgraužia nuobodulys, užvaldo troškimas grįžti į gyvenimą ir t.t. O vaikas tam dar nepasiruošęs.

Kitas dalykas, dėl kurio prasideda stresas motinai yra tai, kad šiuolaikinės moterys turi itin mažai bendravimo su vaikais patirties. Kaime šeimos didelės, glaudžiai bendraujama su kaimynais. Miestuose gi mūsų bendravimo ratas gali būti pakankamai siauras. Neskaitant kolegų darbe, mes galime išgyventi savaites, nepasakę niekam „Labas“, neapsikeitę keliais žodžiais. Mes užsidarę savo kiautuose. Kaime tai neįmanoma. Nuėjai prie šulinio ar į parduotuvę, pabendravai pakeliui su krūva žmonių, pasiteiravai, kaip reikalai, kaip sveikata ir t.t.

Vaikai žaidžia kartu, jų amžius pats įvairiausias, jie eina iš kiemo į kiemą, visi susimaišo, vaikai iš skirtingų šeimų bendrauja tarpusavyje. Tai reiškia, kad bet kuri mergaitė, kuri archaiškoje kultūroje jau sulaukusi 17-18 metų susilaukdavo vaikų, prieš tai spėjo pabendrauti su daugybe įvairaus amžiaus vaikų. Ji iki to laiko įgijo milžinišką bendravimo su vaikais patirtį – įvairiose situacijose, su skirtingais charakteriais, skirtingo amžiaus. Ji žino, kaip jie verkia, kaip rodo kaprizus, ką mėgsta, ko nemėgsta, ką gali ir ko negali. Ši patirtis susikaupė dar iki to, kai ji pagimdė nuosavą vaiką. Ir ji ja naudojasi.

Miesto kultūroje, jeigu moteris pati buvo vienintelis vaikas šeimoje, susiklosto tipiška situacija, kai ji pagimdo, sulaukusi 30 metų ir tai apskritai pirmas kūdikis jos gyvenime, kurį ji paima ant rankų. Atitinkamai, jos bejėgiškumas, sutrikimas, pasimetimas šimteriopai išauga.

Trumpiau tariant, yra begalė grynai objektyvių faktorių, susijusių su sąlygomis, kuriomis mes gyvename, su civilizacija – ir tai jau savaime kelia pakankamai stiprų stresą tėvams.

Šaltinis www.seimairnamai.eu