Dažna būsima mama tikisi, kad pastojusi išgyvens tik gražiausius ir pakiliausius jausmus, kiekvieną dieną bus verta prisiminti, užsirašyti ir įsiamžinti.  Yra mamų, kurios šį laiką išgyvena gerai besijausdamos, kupinos energijos ir polėkio. Deja… Turbūt tokių yra žymiai mažiau nei moterų, kurios savo nėštumo nenorėtų prisiminti už jokius pinigus. Normalu, kad didžioji dalis jūsų užsibrėžtų tikslų nevyksta pagal planą. Ir dėl to kalti ne tik vis labiau siaučiantys hormonai. Turėsite susitaikyti, kad nėštumas jūsų įsivaizduotą gražų laiką gali nuspalvinti ir kiek niūresnėmis paletės spalvomis.

Daktare, padėk

Džiaugiuosi už moteris, kurioms pasisekė pirmus mėnesius „nekabėti” virš namų, darbo ar prekybos centro klozeto. Nuoširdžiai. Nes aš, deja, nebuvau iš tų. Rytą pasitikdavau ašarotu veidu. Tuščias skrandis ir vėmimo refleksas – blogiau jau neįsivaizduoju. Viskas, ką valgiau pirmus penkis nėštumo mėnesius, tai buvo juoda duona, agurkas ir vanduo. Daug vandens. Retkarčiais racioną paįvairindavau kokiu jogurtu, kuris svečiuose irgi neužsilaikydavo.

Strijų išvagoti kūnai, sutinusios kojos ir 18h per parą miegančios moterys – ne pasaka, o realybė. O kiek dar visokiausių ligų, kurios nevaikšto po vieną. Uždegimai, peršalimai, alergijos. Tačiau pavojingiausias nėščiosios palydovas – aukštas spaudimas, kuriam sukilti pakanka vien nervų sėdint už gydytojos durų. Nereikėtų pamiršti ir gana dažno pavyzdžio, kuomet moteris jau turi vieną ar daugiau mažylių. Kaip tuomet tvarkytis? Kaip savęs per daug nenualinti. Šioje vietoje neretai sutinkamas scenarijus – penktą mėnesį neščia mama, ant rankų vyresnėlis, vežime – pirkinių krepšys. Ir pabandykite tokiai mamai pasakyti „kam tu plėšaisi“.

Ir aš turėjau didvyrės sindromą. Laiptinė, kur tuomet gyvenome, nebuvo pritaikyta patogiam judėjimui su vežimėliu – tuzinas siaurų nutrupėjusių laiptelių, o žiemą – pats paprasčiausias būdas nusisukti sprandą. Bet aš gi neskriausiu vaiko, grynas oras būtinas. Ir kaskart tampydavau vežimą aukštyn, žemyn. Mane barančioms draugėms sakydavau, kad žinau savo ribas, kiek galiu pakelti, pastumti. Tačiau… Pasirodo, kartais pakanka labai nedaug. Mano atveju, tai buvo didesnė ir šiek tiek sunkesnė vaikiško žaislo dėžė, kurią, paskutinę nučiupusi prekybos centre tempiau saugiau padėti į prekių vežimėlį. Kitas rytas prasidėjo panika ir staigiu lėkimu į ligoninę. Ėmiau kraujuoti ir pačiame nėštumo viduryje sulaukiau žinios, kad galimas gręsiantis persileidimas. Kelios dienos ligoninėje gulėjimo rėžimu mane varė iš proto. Po tokio įvykio nusprendžiau, kad mažiau nei tris kartus per dieną išsiurbtas kilimas nebus baisi nuodėmė.

Vergė Izaura ir namų buitis

Vis randate ką išskalbti? Niekaip nesuprantate, kur dingsta pinigai ir iš kur atsiranda dulkės? Indų masė kriauklėje niekaip nemažėja? Aš jus puikiai suprantu. Apie Everesto dydžio lygintinų rūbų krūvą kalbėti tikrai nepradėsiu. Galiu jus, mielos likimo draugės, nuraminti, kad visa tai niekur nepabėgs. Nebent pasidaugins. Ta proga rekomenduoju geriau įsitaisyti ant patogios lovos, pasiimti gerą knygą į vieną ranką, puikios arbatos – į kitą ir atsipalaiduoti. Jūsų pilvas, kurio dėka savo pėdas paskutinį kartą matėte prieš gerus kelis mėnesius, jums tik padėkos. Tarp kitko, reikalui esant, sutuoktiniai valgyti pasigaminti tikrai mokės. Nuo pieniškų dešrelių vakarienei dar nenumirė joks vyras.

Dirbti ar nedirbti?

Dažniausiai įprasta, kuomet moteris nėštumo ir gimdymo atostogų išeina išdirbusi darbovietėje iki 7 nėštumo mėnesio ir sukaupusi pakankamai stažo. Tačiau yra atvejų, kuomet siūlyčiau moterims iš darbovietės bėgti kaip įmanoma greičiau. Jeigu tik jums pakanka išdirbto laiko vėlesnei išmokai gauti, nekankinkite savęs. Tai skiriu toms, kurios darbe patiria pastovią fizinę ir psichologinę įtampą. Nemalonu prisiminti, tačiau pati išgyvenau tokią patirtį ir šiandien svarstau, kur tuomet buvo mano protas.

Konkrečiai mano situacija buvo tikrai nepavydėtina. Pastoti bandėme kelis mėnesius, tačiau nepavyko. Galiausiai nusprendžiau keisti savo gyvenimą palikdama senąją darbovietę, galbūt išmokti naujų dalykų, kelis mėnesius pailsėti, paieškoti savęs ir kibti į naujo darbo paieškas. Pasitaikė galimybė dirbti restorano administratore. Mokiausi naujų pareigybių. Nežinau, galbūt galva buvo užimta naujovėmis ir neatkreipiau dėmesio, kad šlubuoja sveikata,  maniau dėl nuovargio ir streso. Poros dienų pykinimą ir vėmimą tąkart nurašiau savaitgalio vakarėliui pas vyro tėvus. Vasara, karštyje pastovėjęs maistas. Kolegės juokais patraukė per dantį, kad gal turiu joms ką papasakoti. Kadangi esu sąžiningas ir teisingas žmogus, nepritariau kai kuriems dalykams toje darbovietėje ir greitai tapau nemėgiama darbuotoja, gal dar ir todėl, kad užėmiau ne pačias žemiausias pareigas. Su laiku sveikata vis blogėjo, supratau, kad turbūt tikrai esu ne viena. Pasitikrinusi sveikatą, grįžau namo su ašaromis, gaila, tačiau verkiau ne iš džiaugsmo. Bijojau vadovės. Ir ne be reikalo. Viskas susidėjo taip, kad įsidarbinusi aš jau laukiausi pati to nežinodama. Paskaičiavus nėštumo laiką, dirbti ten turėjau dar 5 mėnesius. Šiandien gailiuosi, kad taip ir padariau. Tai buvo 5 mėnesiai kankynės. Pusė kolektyvo buvo įsitikinę, kad įsidarbinau čia specialiai, jau žinodama savo padėtį, rasdavo prie ko prikibti… Kažkada dėl vizito pas gydytoją nesutikau pavaduoti kolegės, dėl to išgirdau žodžius, kad jeigu nebūčiau nėščia, būčiau čia pat sudaužyta. Kadangi darbas buvo su pinigais,  dažnai rasdavo galimybę manimi pasinaudoti kaip atpirkimo ožiu, nes norėdavo, kad atsakyčiau už kolegės padarytas klaidas. Nesileidau kompromituojama, nes žinojau, kad turiu pakentėti. Ne kartą girdėjau, kad jeigu ne mano padėtis, lėkčiau iš čia keturpėsčia. Nesakau, kad viską dariau gerai, bet tik todėl, kad kartais nežinodavau kai kurių subtilybių, kurių man niekas nesivargino aiškinti.

Jeigu tik turite galimybę nedirbti, nedirbkite. Šiandien dieną svarstau, kad turbūt mano vaiką saugojo kažkoks angelas sargas. Po tokių stresinių situacijų, ir kai kurių nelogiškai sunkių fizinių darbų stebiuosi, kaip išsaugojau savo mergytę. Gyveni ir mokaisi.

Riboti pajamų ištekliai

Ne ką mažiau svarbus faktorius – būsima nėščiosios finansinė padėtis. Labai smagu, kuomet žinai, jog gausi nemažą išmoką. Minutei pasijunti netgi visai pasiturinčia dama. Jau svarstai, kaip sklesdama prekybos centru leisi eurus pirkdama pačias gražiausias prekes būsimam mažyliui, tačiau čia pat nusileidi ant žemės suvokusi, kad tą sumą teks dalinti, galima sakyti, ateinančiam pusmečiui. Faktas, kad per būsimus 24 mėnesius pajamos nedidės, o mažės, nuotaikos nepakelia. Ribotos pajamos lygu ribotai veiklai. Vadinasi, norėdama sutaupyti kiek įmanoma daugiau pinigėlių, galėsi pradėti skaityti į lentyną nugulusias kažkada seniai pirktas knygas.

Fizinis nepatogumas ir kaltės jausmas

Didėjantis svoris, tolygiai jam palaipsniui kylančios skrandžio rūgštys ir prie žemės traukiantis snaudulys erzina tave dvigubai labiau, kuomet namuose jau egzistuoja vienas mažylis. Nėra nieko sunkiau, kai pirmasis dar nesivargina vaikščioti, o į pasaulį beldžiasi antras. Kai atrodo, kad kristum pamiegoti čia ir dabar, turi gaminti šeštą košę iš eilės, nes pirmosios penkios nesužadino mažajai karalaitei apetito. Galiausiai viskas baigiasi užpilama vaikiška koše iš vietinio prekybos centro, pagardinta mamos kaltės jausmu, kad nesistengia dėl savo vaiko išvirt ir septinto galimo pietų varianto. Viską dar labiau pablogina ir ašarų pliūpsnį sukelia suvokimas, kad nueiti tokį atstumą su vežimėliu, kokį galėjai prieš kelis mėnesius tau – misija neįmanoma. Ir išvis, tau nėra jokių šansų, kad sugebėsi pasirūpinti abiem vaikučiais vienodai gerai. Raudi apsikabinus kol kas vis dar vienturtėlį savo mažajį ir tyliai atsiprašinėji, kad taip greitai į šeimą pasikvietei antrąjį.

Vienatvė

Turbūt pats baisiausias nėštumo palydovas – vienatvė. Atsigavusi ir skyrusi laiko poilsiui nuo darbo, pajunti, kad anksčiau įdomi veikla tavęs nebetraukia. Ryte į darbą išlėkęs vyras greitu laiku dar tikrai negrįš. Visi naujausi tavo serialo epizodai peržiūrėti per pirmas jo įkėlimo į internetinį portalą minutes. Tos kelios tavo draugės dirba, sėdi paskaitose ar vieši pas antrųjų pusių tėvus. Prekybcentriai jau seniai nebedomina, nes visą prekių asortimentą ir kainas išmokais aną savaitę ten praleidusi 4 dienas iš 7. Valgyti dešimtą bandelę su šokoladu šiandien jau taipogi nebegražu. Galiausiai nusprendi pamiegoti. Juk visi aplink tik ir šneka, kad tam dabar pats laikas…

Išvengti šito laikotarpio neįmanoma. Jis toks pats natūralus ir būdingas nėščiajai kaip pliurza gruodžio mėnesiui. Pasiūlyčiau jums viską fiksuoti ant popieriaus lapo, o praėjus laukimo laikui, saldžiai pasijuokti ant rankų jau supuojant savo mažylį.

Autorė Ernesta Pisarenkienė