Darželis, mokykla ar bet koks naujas savarankiškas jūsų atžalos žingsnelis ir išėjimas į bendruomenę nori nenori tėveliams sukelia tam tikras dvejones, natūralias baimes. “Ar mano vaikas pritaps? Ar susiras draugų? Ar nebus muštukas ar pats nebus skriaudžiamas?” Visi tėveliai savo mažyliui nuoširžiai linki laimės ir trokšta, kad jam viskas puikiai klostytųsi, jis susirastų draugų ir nebūtų tas atsiskyrėlis, vienišius, su kuriuo niekas nenori draugauti… Kodėl vieni vaikai nesunkiai susiranda draugų, o kiti visgi lieka nuošalyje? Kaip padėti vienišam mažyliui? – konsultuoja psichologė, “Vaikų linijos” savanorė-konsultantė Indrė Arojevaitė bei psichologijos ir sociologijos-antropologijos studentė, “Vaikų linijos” savanorė-konsultantė ir supervizorė Aistė Lakačauskaitė

Vieni vaikai būna itin komunikabilūs, kiti – tik nedrąsiai stebi ar žaidžia vieni. Ar tokius kardinalius skirtumus lemia vaiko charakterio tipas?

Bendravimo poreikio išreikštumas gali priklausyti nuo vaiko patirties, emocinės būsenos, taip pat nuo asmenybės, kuri apima temperamentą, charakterį ir gyvenimo eigoje įgyjamus sugebėjimus. Skirtingais temperamento tipais pasižymintys vaikai paprastai turi skirtingo stiprumo bendravimo poreikį. Yra išskiriami keturi temperamento tipai – choleriko, sangviniko, flegmatiko ir melancholiko. Vaikai, kurių temperamentas yra choleriko tipo, pasižymi ekstraversija, energingumu, veiklumu, mėgsta būti dėmesio centre, ekspresyviai reiškia emocijas. Cholerikai yra linkę bendrauti ir aplink save suburti žmones, tačiau mėgsta jiems vadovauti, greitai supyksta, karščiuojasi ir įsivelia į konfliktus, todėl paprastai užmezga paviršutiniškus ryšius su aplinkiniais. Vaikai, kuriems būdingas sangviniko tipas, yra ekstravertiški, linksmi, nuoširdūs, draugiški, linkę į kompromisus, lengvai susipažįstantys su naujais žmonėmis, mėgstantys bendrauti bei gebantys palaikyti gerus santykius su aplinkiniais. Flegmatiko tipo temperamentu pasižymintys vaikai yra intravertai, ramūs, nejudrūs, kartais abejingi, rečiau inicijuoja bendravimą. Melancholikai yra santūrūs, uždari, nedrąsūs, sunkiau prisitaikantys prie aplinkos, jie labiau mėgsta būti vieni nei bendrauti.

Ar komunikabilumas, draugiškumas yra paveldimi ar įgyjami įgūdžiai? Kaip galima padėti vaikui šiuos įgūdžius ugdyti?

Temperamentas yra laikomas įgimta, gyvenimo eigoje nekintančia charakteristika, tačiau asmenybės bruožai priklauso ir nuo prigimties (paveldėjimo), ir nuo patirties. Nors vieni vaikai yra labiau linkę bendrauti nei kiti, tačiau vaikui, kuris nori bendrauti, bet stokoja bendravimo įgūdžių, galima padėti juos išugdyti. Vaikas, visų pirma, mokosi bendrauti iš suaugusiųjų (tėvų) pavyzdžio – jų bendravimo su vaiku bei tarpusavyje. Kaip vaikas matys bendraujant tėvus ar kitus artimuosius, taip bus linkęs bendrauti ir pats. Socialinių įgūdžių formavimuisi svarbi patirtis ir už šeimos ribų. Jei vaikas patirs, jog bendrauti yra smagu ir taip galima patirti teigiamų emocijų, o kiti jo atžvilgiu yra nusiteikę draugiškai, tuomet tikėtina, jog vaikas bus labiau linkęs bendrauti. O jei bendravimo patirtis bus susijusi su neigiamais išgyvenimais, vaikas gali vengti bendrauti. Siekiant ugdyti vaiko bendravimo įgūdžius, svarbu parodyti, kokie bendravimo būdai yra tinkami, o kokie ne – pvz. jei vaikas gražiai žaidžia su draugu, svarbu jį už tai pagirti, o jei atiminėja iš draugo žaislus, vertėtų paaiškinti, kad tai skaudina jo draugą ir taip elgtis negalima. Tokios taisyklės ir paaiškinimai gali padėti vaikui suprasti, kokio elgesio ir bendravimo būdų iš jo tikimasi.

Ar vaiko polinkį į vienišumą, uždarumą gali lemti aplinkos veiksniai? Tėvų pavyzdys, neigiama patirtis?

Įgyta patirtis daro įtaką vaiko elgesiui, taip pat ir polinkiui į vienišumą. Jei vaikas patenka į tokią aplinką, kurioje nuolat patiria atstūmimą, patyčias, emocinį ar fizinį smurtą, natūralu, jog ilgainiui jis ims vengti bendravimo. Gali susiformuoti nuostata, jog bendrauti yra nemalonu, o kiti žmonės yra priešiški, agresyvūs. Toks vaikas gali šalintis ir atstumti kitus, užsisklęsti savyje ar net reikšti agresiją. Taip pat polinkis į vienišumą gali pasireikšti ar sustiprėti patiriant emocinių sunkumų, pvz. patiriant nuolatinius konfliktus šeimoje, netektį ar kitokius skaudžius išgyvenimus.

Nuo kokio amžiaus vaikai turėtų pradėti ieškoti žaidimų draugų, t. y. ne žaisti patys sau, o ieškoti bendraminčių?

Jau 10-ties mėnesių amžiaus mažyliai ima domėtis kitais vaikais, tačiau maždaug iki 2 metų amžiaus vaikams svarbiausias yra bendravimas su tėvais ir kitais artimais suaugusiaisiais. Nors mažylis jau domisi kitais vaikais ir gali įsijungti į tam tikrą bendrą veiklą (pvz. žaisti gaudynių, ridenti kamuolį), daugiau komunikuoti su kitais vaikais mažylis pradeda antrųjų gyvenimo metų pradžioje, o gebėjimas užmegzti draugystę vystosi sulaukus trejų.

Ar noras būti vienam yra neigiamas dalykas? Apie ką tai gali signalizuoti? Kada tėvams reikėtų sunerimti?

Pomėgis būti vienam savaime nėra nei geras, nei blogas dalykas. Visi esame skirtingi tam tikrų savybių ir polinkių atžvilgiu, taigi normalu, jei vieni mėgaujamės būdami žmonių būryje, o kiti mieliau renkamės vienatvę. Sunerimti vertėtų tuomet, jei pastebime, jog vaikas savo polinkiu į vienatvę pastebimai išsiskiria iš bendraamžių, visiškai neturi draugų, vengia bet kokio bendravimo. Tokiu atveju svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys gali lemti neįprastą vaiko polinkį į vienišumą – neigiama patirtis, emociniai sunkumai, raidos sutrikimai ar kita. Tačiau sunerimti derėtų proto ribose, t. y. reikėtų tiesiog su vaiku švelniai kalbėtis apie tai, kas yra, kad jis renkasi būti vienas. Pavyzdžiui, “aš matau, kad tu renkiesi būti vienas kiekvieną kartą, kai ateiname į šią žaidimų aikštelę ir nežaidi su kitais vaikais, man įdomu, kas yra?”. Dėl šios priežasties svarbu aptarti su vaiku vienišumą, draugystę, nes tai gali padėti suprasti vaiko pasirinkimus.

Kaip tėvai galėtų padėti vaikui susirasti draugų, bet nepakenkti jo autoritetui?

Vaikams draugų palaikymas ir jų priėmimas yra ypač svarbus veiksnys asmenybės raidai, kadangi kiekvienas mūsų turi poreikius priklausyti grupei, būti vertinamu ir priimtu. Tačiau taip pat ne ką mažiau svarbus yra gebėjimas jausti, kad asmuo nėra aklai priklausomas nuo kitų ir tai, ko nori, gali pasiekti pats. Tad yra labai svarbu suderinti šiuos abu aspektu. Kaip tai padaryti siekiant padėti vaikui susirasti draugų ir nesumenkinti jo? Pavyzdžiui, galima padėti sugalvojant įvairias veiklas, kurios sukurtų bendrus prisiminimus, skatintų leisti laiką kartu su bendraamžiais. Tokio pobūdžio veiklos galėtų būti, pavyzdžiui, iškylos, žaidimų vakarai ir pan. Tačiau svarbu, kad tėvai vaiką palaikytų, skatintų, motyvuotų šias veiklas inicijuoti pačiam. Pavyzdžiui, galima kalbėtis su vaiku apie tai, kokios veiklos būtų patrauklioms tiems žmonėms, kurie jį domina, kaip jis galėtų sugalvoti ką nors panašaus. Jei vaikas pomėgiai skiriasi nuo jo draugų, galima svarstyti apie įsijungimą į įvairius būrelius, kadangi bendri interesai žmones suartina. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, ko nori pats vaikas. Abi šios alternatyvos turėtų būti lydimos ir pokalbių su vaiku apie tai, kaip žmonės tarpusavyje bendrauja, ir mokymosi kartu bendrauti su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, tėvai mokantys savo vaiką nepertraukinėti kitų, tokį patį elgesį turėtų taikyti ir patys.

Ar socializacijos trūkumas ankstyvoje vaikystėje, pavyzdžiui tėvų sprendimas neleisti vaiko į darželį, gali sąlygoti tai, kad vaikui bus sunku ateityje susirasti draugų?

Tiesa tokia, kad vaikai auga pereidami tam tikras raidos stadijas, kurių metu įgyja įgūdžius, padedančius prisitaikyti aplinkoje, todėl tikėtina, kad pavyzdžiui, vaikas, neturintis konfliktų sprendimo įgūdžių, gaudamas neigiamą grįžtamąjį ryšį iš bendraamžių ir kitų žmonių, turės sunkumų vėlesniuose etapuose mezgant socialinius ryšius. Tačiau tai nereiškia, kad vaikas turi būtinai eiti į darželį. Tai reiškia, kad vaikui svarbu sudaryti sąlygas, kuriose jis galėtų lavinti savo įgūdžius visapusiškai. Pavyzdžiui, vaikui augant tik suaugusiųjų apsuptyje gali būti sunku išmokti konstruktyviai spręsti konfliktus, kadangi jis automatškai yra mažesnis už suaugusiuosius, kurie ne visada atsižvelgia į tai, ką ir kaip sako vaikas.

Kokiais atvejais tėvams derėtų pasikonsultuoti su psichologu dėl vaiko polinkio į uždarumą, vienatvę?

Kaip jau minėjome anksčiau, sunerimti dėl vaiko uždarumo reikėtų tuomet, kai vaikas renkasi būti vienumoje, kategoriškai atsisako žaisti su kiais vaikais, o jo paties elgesys yra pasikeitęs. Tad, jei tėvai nežino, kaip apie tai kalbėti su vaiku, rekomenduojame pasitarti su psichologu. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad tinkamo ir tėvų poreikius atitinkančio psichologo gali tekti paieškoti ir dėl to svarbu neskubėti vertinti.

Ar tėvai gali atstoti bendraamžius? Jeigu vaikas turi artimą ryšį su tėvais, seneliais, gal nieko blogo, jei nerandamas kontaktas su draugais?

Nors tėvai nori ir stengiasi padėti vaikui, tačiau yra dalykų, kurių, deja, jie negali padaryti. Vienas jų – išmokyti vaiką bendrauti su bendraamžiais. Kadangi amžiaus skirtumas ir galios pasiskirstymas šeimoje yra skirtingas (tėvai aprūpina vaiką, o šis nepriima ypač svarbių sprendimų šeimoje, pavyzdžiui, naujo būsto įsigyjimo). Dėl šios priežasties tėvai negali atstoti bendraamžių, tačiau, jei vaikas neturi kontaktų su draugais, jam svarbu turėti į ką „atsiremti“. Šiuo atžvilgiu, tėvai, seneliai ir kiti artimieji gali padėti vaikui jį palaikydami, skatindami ir padedami išmokti naujų dalykų.

Kokios yra dažniausios tėvų daromos klaidos galinčios sąlygoti vaiko polinkį į vienatvę?

Bet kuris nerealių lūkesčių ar vilčių sukūrimo būdas skatina vaiką vėliau nusivilti dėl to, kad realybė jų neatitinka, o tai skatina vaiką rinktis vienatvę. Tad auginant vaiką svarbu leisti jam pačiam mokytis bendrauti su bendraamžiais, daug ir dažnai su juo kalbėtis, jį nuoširdžiai palaikyti, skatinti ir pagirti už tinkamus elgesio būdus.

Autorė Dovilė Palubinskienė