Andrių Mamontovą žino ir vaikučiai, ir tėveliai, ir seneliai… Jei ne kaip legendinėmis tapusių dainų autorių ir atlikėją ar grupės „Foje“ lyderį, tai kaip populiarų muzikantą, kino ir teatro aktorių, kompozitorių, prodiuserį, televizijos projektų veidą…
Bandant suvokti visus Andriaus laimėjimus, nejučia kyla klausimas: o kaip viskas prasidėjo? Kaip prasideda tokias aukštumas pasiekusio žmogaus gyvenimo kelias? Taigi Andriaus paprašėme papasakoti apie vaikystę – pirmąją gyvenimo pakopą, arba, kaip sako pats Andrius, laiką, kai viskas matoma taip, kaip yra iš tikrųjų, be jokių – rožinių, juodų ar kitos spalvos – akinių.
Skaidraus žvilgsnio metas.
Andrius save prisimena nuo labai anksti – maždaug dvejų metukų. Ir prisiminti tikrai yra ką. Andrius pripažįsta, kad jo vaikystė buvo išskirtinė. Retas vaikas nuo trejų metukų nuolat skraido lėktuvais, yra matęs baltąsias naktis, būdamas penkerių vaikščiojęs po „Ermitažą“ Sankt Peterburge ar Raudonąją aikštę Maskvoje.
„Mano tėvas labai mėgdavo keliauti. Kasmet kažkur skrisdavom ar važiuodavom, o tėvas tempdavosi mane į visus muziejus, kurie tik būdavo tam mieste, – prisiminimais dalijasi Andrius. – Kone visas vasaros atostogas praleisdavau pas senelius Archangelske. Senelis buvo kartografas ir sudarinėdamas jūrų, salų ir žemių žemėlapius pusę gyvenimo praleido ekspedicijose. Kartą ir mane – penkerių metų berniuką – pasiėmė kartu plaukti į Soloveco salas. Gyvenimas palapinėse, uodų debesys, rusiški džipai, atšiaurios vietos – visa tai buvo beprotiškai įdomu. Ir tik vėliau supranti, kad tokie įspūdžiai buvo nepaprastai svarbūs formuojantis pasaulėžiūrai, augant asmenybei.“
Prie vaikystės išskirtinumo prisidėjo ir kitas Andriaus senelis – rašytojas, mokytojas, gerai žinomas ir labai inteligentiškas žmogus, kuris tuomet buvo ir Ministrų Tarybos valdininkas. Pirmieji ketveri tikro vilniečio Andriaus gyvenimo metai prabėgo su tėvais gyvenant prestižiniame senelių bute ant Tauro kalno, kur dažnai svečiuodavosi garsūs politikos ar kultūros veikėjai. Vėliau Andrius su tėvais persikėlė į Vilniaus Antakalnio mikrorajoną, kurį, kaip pats sako, dabar pažįsta kaip savo kišenę: ir kieme, ir miške, ir prie upės – visur žaista, visi takeliai išbėgioti.
„Mano vaikystė buvo labai šviesi ir be jokių rūpesčių“, – sako Andrius ir priduria, kad šis laikas pirmiausia asocijuojasi su tyrumu, nekaltumu ir skaidriu požiūriu į realybę.
Apgaulingas geruolio įvaizdis.
Šypsodamasis Andrius prisipažįsta, kad ir dabar jo charakteris ne ką tepasikeitė: „Elgesys visada priklauso nuo situacijos ir žmonių, su kuriais esi. Su vienais aš visiškai tylus, prie kitų – nenustoju kalbėti. Taip pat buvo ir vaikystėj – skirtingai mane matė, pavyzdžiui, kiemo draugai ir tėvai. Aišku, buvau linkęs į išdaigas, bet kartu mane retai kas įtardavo, nes išoriškai visada būdavau toks ramus, susikaupęs, rimtas.
Bet ne visada išdaigininkui pavykdavo išsisukti. Gana ryškiai atmintyje išliko vienas įvykis, kiek pakoregavęs tolesnį jaunuolio elgesį. „Būdamas trylikos daužiau langus ir kiemo draugai mane įskundė, – prisimena nuotykį, dėl kurio net mokyklos direktoriaus pavaduotojo grasinimų nepilnamečių įskaita teko sulaukti. – Tėvas turėjo atlyginti padarytus nuostolius… Po to mano išdykavimai jau nebuvo tokie destruktyvūs. Arba jei ir būdavo, elgdavausi atsargiau, kad niekas nepagautų.“
Savo kambary ant spintos laikęs tikrą žmogaus kaukolę berniukas labiausiai mėgo tada labai populiarų animacinį filmą „Brėmeno muzikantai“. „Išsižiojęs žiūrėdavau į tuos muzikantus ir svajojau pats toks būti, groti elektrine gitara, stovėti scenoj…“ – sako Andrius, dar svajojęs būti kosmonautu, apkristi aplink Žemę, nuskristi į Mėnulį ar Marsą, arba sukurti šeimą su kitos planetos gyventoja.
Andriaus manymu, normalu paauglystėje maištauti, nes tik taip gali išsikovoti sau norimą vietą. Jam irgi teko pakovoti siekiant savo tikslų. „Mano tėvas labai norėjo, kad būčiau gydytojas ir mokslininkas kaip ir jis, bet mane visada šaukė visai kiti dalykai. Aišku, teko pakovoti už tai, kad norėjau groti grupėje. Man niekada nebuvo įdomi muzikos teorija, visada labai mėgau klausyti muzikos“, – sako jau penkerių gitarą bandęs brazdinti atlikėjas.
Su muzika – nuo mažų dienų.
Būsimasis muzikantas vaikystėje labai mėgo klausytis plokštelių – mintinai mokėjo visas grupės „Nerija“ dainas, Stasio Povilaičio repertuarą, miuziklus „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“…
Dešimties metų Andrius įstojo į B. Dvariono muzikos mokyklą ir gana sėkmingai metus mokėsi klasikinės gitaros klasėje. Bet dėl suprastėjusių „normalioje“ mokykloje gaunamų pažymių teko palikti muzikos mokslus. „Muzika man visada buvo savarankiškai pažintas dalykas. Žmonės, kuriuos galiu pavadinti savo mokytojais, nebuvo tikri ir akivaizdūs mokytojai – tai tiesiog mėgstamos grupės ar atlikėjai, kurių muziką studijuodavau, klausydavau ir nagrinėdavau, kas ten, kaip, kur ir kada…“ – pasakoja Andrius, su draugais muzikavęs jau nuo ketvirtos klasės.
Vaikystę primena saldainių skonis.
Andrius augo tarybinės santvarkos laikais, tad nekeista, kad vaikystės prisiminus žadina įvairios to laiko relikvijos. Bet apskritai laikmetis, muzikanto nuomone, besiformuojančiai asmenybei neturi pernelyg daug reikšmės: „Iš principo niekas tūkstančiais metų nesikeičia. Taip, kai augau, nebuvo kompiuterių, bet buvo kitų viliojamų pagundų. Vis dėlto esminiai dalykai lieka tie patys – visi vaikai pereina tuos pačius etapus. Laikui bėgant, daugelis dalykų pasimiršta, todėl smagu auginti vaikus. Tada tarsi pats dar kartą išgyveni viską iš naujo.“ Dviejų vaikų tėtis sako galįs kiek tik nori jaustis vaiku – tai vidinė būsena. Sūnui Andriui ir dukrai Viktorijai jis išsaugojo ir vieną iš savo vaikystės žaislų – mielą pliušinį meškiną.
Paklaustas apie kitus vaikystę primenančius dalykus, dainininkas paminėjo ananasinius saldainius, kurių skonis, beje, dabar jam atrodo kiek pasikeitęs. „Bet yra vieni lietuviški saldainiai, kurie man ir šiandien lygiai tokie pat skanūs, kaip vaikystėje. Tai saldainiai „Vilnius“, – paaiškėja, kad garsusis atlikėjas dar ir smaližius.
