Natūralaus vaiko maitinimo nauda patvirtinta per amžius. Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė. Maitinimas krūtimi ne tik gyvybiškai svarbus augančiam mažyliui, bet ir tausoja jo mamytę, o kūdikis aprūpinamas visada šviežiu, šiltu ir švariu visaverčiu maistu. 

Svarbiausia – labai norėti

Fiziologiškai motinos organizmas kūdikio maitinimui ruošiasi visą nėštumo laikotarpį, tačiau mintis apie vaikelio žindymą dažnai mamytėms kelia daug nerimo. Tai nestebina – žindymas juk ne tik savotiškas menas, bet ir daug praktinių įgūdžių reikalaujantis procesas. Taigi atidžiai stebėdami vienas kitą iš pradžių mokosi abu – ir mamytė, ir vaikelis. Net po kelių mėnesių jie atranda vis ką nors nauja – kai kam išmokti prireikia nemažai laiko, kai kas perprantama tuoj pat. Tačiau dažniausiai mamytės su visomis pamokomis puikiai susitvarko pačios. Aišku, to mama būtinai turi labai norėti – jei pakaks nuoširdaus užsispyrimo, viskas bus gerai!

Be abejo, motinos piene yra absoliučiai visos vaikui vystytis ir augti reikalingos medžiagos, kurios dar ir saugo mažylį nuo ligų, infekcijų, formuoja imunitetą. Ką jau kalbėti apie žindant teikiamus saugumo, švelnumo ir ramybės jausmus, padedančius vaikeliui pažinti bauginantį pasaulį. O kuri mamytė nesidžiaugia ir nesijaučia ypatinga matydama šypsena, krykštavimu, žaidimu ar palaimingu miegu už gerumą tarsi dėkojantį kūdikį? Šis artumo jausmas, patiriamas per žindymą, nepaprastai reikalingas abiem. Tiesa, galima minėti ir kitą aspektą: maitinti vaiką natūraliu būdu – paprasta, pigu ir patogu. Mamos pienas bet kada pasiekiamas, nereikia rūpintis dėl jo kokybės (motinos pienas bet kuriuo laikotarpiu vaikui pats geriausias), kiekio, temperatūros ir t. t. – žindymo pranašumų nė nesuskaičiuosi. O tam, kad viskas vyktų sklandžiai, tereikia šiek tiek mamos kantrybės ir pastangų suprasti savo ir vaikelio poreikius.

Motinystės pradžia ir žindymas

Visi vaikai turi įgimtus žindymo refleksus – naujagimis vos prigludęs prie šilto, raminančio mamytės kūno ieško krūties, o vos suradęs pradeda čiulpti ir godžiai ryti. Svarbu suvokti, kad kūdikiai puikiai žino, kada nustoti žįsti ar kada vėl pradėti. Beje, motinų kūnai taip pat turi svarbių refleksų: tam tikri hormonai reguliuoja pieno gamybą – pagal tai, kiek vaikas iščiulpia, pieno gaminama daugiau arba mažiau, nuo hormonų priklauso ir pieno tekėjimo refleksas, žindymo paskatinti organizmo procesai reguliuoja ir stabdo kraujavimą, padeda gimdai grįžti į normalią padėtį.

Nerimaujančioms mamytėms geriausiai patarti gali gydytojai (kūdikiais ir vaikais rūpinasi pediatrai, šeimos gydytojai) bei kiti medicinos specialistai. Dar prieš gimdymą ligoninės darbuotojai suteiks reikalingą informaciją, prireikus – pamokys, kaip elgtis konkrečiu atveju. Tik reikia nebijoti klausti, pasakyti, ko pageidaujate, ­– tai padės išvengti klaidų ir gerai jaustis. Verta ieškoti ir kitos pagalbos, patarimo teirautis labiau patyrusių geranoriškų mamų.

Nors maitinimas krūtimi yra natūralus procesas, neretai dėl patirties stokos ar nekantrumo moterims kyla sunkumų. Paprastai daugiausia žindyvių klausimų susiję su žindymo pozomis, vaikelio laikymu, apžiojimu ir žindimu. Pirmąsias pamokas mama turėtų gauti ligoninėje, o vėliau viskas priklauso nuo ryšio su vaiku stiprumo, supratingumo – daug patirties įgaunama jau per pirmas žindymo savaites, o kelių mėnesių kūdikiai jau moka žįsti įvairiomis padėtimis. Iš pradžių moteris turėtų rūpestingai stebėti, kaip vaikas mokosi, kokia padėtis sėdint ar gulint patogiausia.

Kaip žindyti?

Vaiko žindymas labai susijęs su intuicija ir įvairios instrukcijos mamai ant rankų laikančiai kūdikį, ne itin vertingos – ji tarsi instinktyviai pajunta, kaip priglausti ir laikyti. Vis dėlto keletą dalykų reikėtų prisiminti.

Norėdama žindyti gulint, motina turėtų patogiai įsitaisyti, pečiais ir galva remtis į pagalves (po sulenktomis kojomis taip pat galima padėti pagalvę). Nugara turi būti atpalaiduota, o ranka nuleista taip, kad netrukdytų vaikui, neverstų sukti galvytės (jeigu patogu, ranką moteris gali sulenkti po galva ar pan.). Nesvarbu, kaip šalia gulintis kūdikis prilaikomas – iš nugaros, iš šono ar kaip kitaip, svarbiausia, kad kūdikio galva ir kūnas sudarytų vieną tiesią liniją. Priglausti prie krūties reikėtų taip, kad pilvukas remtųsi į motinos pilvą. Ši horizontali padėtis ir motinai, ir vaikui leidžia pailsėti, o žindant naktį – neišbudina.

Puslapiai: 1 2