Kalbantis su trijų vaikučių (Herkaus, 6 m., Emilijos, 4 m., ir Lizos 2 m.) mama Rūta, jos gyvenimas šiek tiek primena idilę… Rūta su savo šeima gyvena Prancūzijos kaime, dar vadinamame Normandijos Šveicarijos regione, savo kraštovaizdžiu labai primenančiame Šveicarijos Alpes. Gyvena jie nedideliame nuosavame name, tarp kalnų, upių ir ganyklų.

Rūta yra veikli mama, atvykusi į Prancūziją, ėmėsi jai patinkančios veiklos – siuvimo ir įkūrusi nedidelę įmonę, tapo pati sau vadove. Turbūt visoms vaikučius auginančioms mamoms į rankas yra pakliuvusi bent viena knyga ar straipsnis apie legendomis apipintą prancūzišką vaikų auklėjimą. Rūta mums sutiko išsamiai papasakoti visą tiesą apie tai…

Pradėkime viską nuo pradžių… Kas paskatino jus pakelti sparnus ir išvykti gyventi į Prancūziją?

Į Prancūziją išvykau dėl labai paprastos priežasties – meilės. Tiesiog apsvarstę visas galimybes supratome, kad mums visiems bus geriau čia, negu Lietuvoje.

Prancūzijoje pradėjote savo verslą, gal galite papasakoti apie jį? Kaip gimė idėja? Ką veikiate? Ar buvo sudėtinga ryžtis ir pradėti? Ar manote, kad Prancūzijoje palankesnė aplinka verslui plėtoti?

Iš tiesų siuvu jau gan seniai, nuo paauglystės laikų. Tiesiog seniau viskas buvo labiau dėl to, kad norėjosi išskirtinių, kitokių drabužių sau ar tiesiog prireikdavo šį bei tą pataisyti. Tačiau gimus sūnui, hobis po truputėlį tapo ne tik pomėgiu. Dar Lietuvoje šalia samdomo darbo turėjau įregistravusi ir individualią veiklą. Siūdavau žaislus, tekstilės gaminius restoranams, kavinėms. Atvykus į Prancūziją buvo aišku, kad samdomo darbo čia aš negausiu, nes nemoku kalbos. Be to, nedarbo lygis Prancūzijoje yra labai aukštas. Taigi praėjus vos keliems mėnesiams nuo atvykimo, įregistravau mini įmonę. Idėja gimė labai paprastai, tiesiog žinojau, ką geriausiai moku daryti, to ir ėmiausi – siuvimo. Iš pradžių pradėjau nuo lėlių, dabar mano parduotuvėje galima rasti palapinių, prijuosčių, seilinukų, minkštų žaislų, pyrago krepšių… Sudėtinga pradėti nebuvo, nes tiesiog norėjau kažką veikti ir tai reikėjo įteisinti, mokėti mokesčius. Užpildyti dokumentus padėjo mano vyras, o dabar jau esu pakankamai įgudusi ir daugumą dokumentų, susijusių su įmone, tvarkausi pati. Daug ko išmokau ir po truputį einu pirmyn. Šių metų tikslas buvo padidinti pardavimus internetinėje parduotuvėje ir, manau, kad man visai neblogai sekasi. Siuvimas yra toks dalykas, kuris greitai nepasidaro. Jei, pavyzdžiui, pasiūti tam tikrą daiktą reikia 3 valandų, tai net ir labai norėdama, niekaip nepasiūsiu greičiau. Taigi, siuvimas mane išmokė kantrybės. Prancūzijoje aplinka smulkiam verslui yra visiškai nepalanki: mokesčiai šiaip nėra dideli, tačiau norint plėtoti verslą atsiranda daug kliūčių, pavyzdžiui, labai brangi patalpų nuoma, brangi elektra (nes be jos aš kaip be rankų), didelės kuro išlaidos, nes atstumai tarp miestų nemaži, o viešasis transportas yra tik didžiuosiuose miestuose.

Prancūziškas auklėjimas yra apipintas legendomis… ar galėtumėte pasidalinti savo žiniomis bei įspūdžiais ir nuomone apie keletą jų?

• visi prancūzų vaikai išmiega nepabudę visą naktį

Prancūzų vaikai neišmiega nepabudę visos nakties, bet, tai yra visų tėvų tikslas!!! Mane iš pradžių stebindavo šitas klausimas „na, ar jau miega naktį?” Mūsų mažoji visą naktį išmiegojo tada, kai nustojau maitinti ir ji „persikraustė” miegoti į savo kambarį.

• prancūzų vaikai tikri gurmanai – tiek namuose, tiek darželiuose, jie valgo kone tokį patį maistą, kaip tėveliai namuose ar netgi restoranuose

Taip!!! Apie prancūzų valgymo ypatumus galima būtų parašyti net keletą knygų, pabandysiu paminėti pagrindinius dalykus. Vaikai turi pabaigti tai, kas yra įdėta lėkštėje (mes visada dedam atsižvelgdami į vaiką, nes turim du daug valgančius ir vieną nevalgančią). Jei vaikas sako, kad jam nepatinka tam tikras maistas, jis privalo bent jau paragauti ir jūs net neįsivaizduojate, kokie stebuklai vyksta! Mano sūnus dievina brokolius, špinatus, alyvuoges, pelėsinius sūrius, salotų lapus ir, tiesą pasakius, valgo viską!!! Vidurinioji dukra yra mūsų kantrybės išbandymas, nes vieną dieną ji nemėgsta kiaušinių, kitą – daržovių, nors dieną prieš tai, daržovės buvo jos mėgstamiausias maistas. Mažoji ragauja viską ir dažniausiai lėkštes palieka tuščias.

Dar vienas prancūziškų valgymo ypatumų yra tas, kad prancūzai neužkandžiauja. Tik apie 16 – 17 valandą yra toks užkandis vadinamas „Le Goûter”, kada valgomi saldumynai, sausainiai, duona su sviestu, žodžiu, kas nors saldaus.

Herkus su Emilija mokykloje valgo viską. Mūsų mokykloje maistas yra gaminamas vietoje, todėl jis būna labai įvairus. Pavyzdžiui, visą birželio mėnesį vaikai valgė šalių, dalyvaujančių Europos futbolo čempionate, tradicinius patiekalus. Herkus šiais metais mokėsi raides, taigi visus metus valgė įvairius produktus, kurių pavadinimas prasideda tam tikra raide. Todėl grįžęs pasakodavo, ką valgė ir taip namuose atradom naujų produktų, pavyzdžiui, bolivinę balandą.

Restoranai yra kita tema. Mūsų šeima juose lankosi retai. Visų pirma, vaikams ten neįdomu, antra – labai brangu. Bet jei einame valgyti į restoraną, vaikai išsirenka patys, ką nori valgyti.

• prancūzų vaikai savarankiški

Taip, manau, kad daugiausia savarankiškumo išmoko mokykla. Vaikai pradeda lankyti mokyklą trejų ir dažniausiai patys važiuoja ten autobusu. Aišku, tėvai įsodina į autobusą, vairuotojai ar asistentai palydi iki klasės. Mokykloje vaikai valgyti eina į kitą pastatą. Įvairi užklasinė veikla vyksta už mokyklos ribų, organizuojama labai daug išvykų, daug praktinės veiklos (pavyzdžiui, kiekviena klasė turi savo daržą). Žinoma, viskas vyksta kartu su mokytojų ar animatorių priežiūra.

• prancūzaičiai drausmingi, klauso savo tėvų, todėl tėvai nebijo jų vestis į prabangius restoranus, šventes, pasivaikščiojimu

Taip, prancūzaičiai drausmingi, nes tėvų žodis yra paskutinis ir tiesiog apie drausmę, valgymą, ėjimą miegoti nėra jokių diskusijų. Mes vedamės vaikus visur, jei tai organizuojama tinkamu paros metu. O jei renginys vyksta vėlai, mes tiesiog nevažiuojame. Žinoma, mes važiuojame pas draugus vakarieniauti, bet tokiu atveju, stengiamės likti nakvoti, kad vaikai galėtų laiku nueiti miegoti. Į restoranus ar koncertus mes einam dviese – suguldome vaikus į lovas, o juos prižiūri mano vyro tėvai arba kokie nors mūsų draugai. Na o mudu su vyru važiuojame praleisti vakarą dviese. Pasivaikščioti einame dažnai ir visi kartu, turime didelį šunį, todėl dažnai ji būna mūsų nuolatinių pasivaikščiojimų priežastis.

Puslapiai: 1 2