2016-08-09

Nusprendus, kad jau tikrai metas grįžti į darbus, sunkiausias uždavinys šeimai – nuspręsti, kur ir su kuo palikti savo vaiką. Savo stebuklėlį. Savo kūną ir kraują. Vaiką, kuriam nei viena auklė, nei viena auklėtoja nebus tobula… Kadangi neturėjome, kas galėtų rekomenduoti patikimą, atsidavusią ir be galo vaikus mylinčią auklę, nusprendėme, jog tinkamiausias mūsų mažyliui bus darželis. Be to, tvirtai tikiu, jog būtent darželis formuoja socialinius įgūdžius, moko būti bendruomenės dalimi. Juk tai pati geriausia mokykla, kur vaikai gali žaisdami mokytis vieni iš kitų! Taigi prasidėjo darželio paieškos…

Nors į valstybinį darželį buvome užsirašę tik gimus Motiejui, tačiau į pirmąjį pasirinkimą nepatekome, o antrąjame likome pirmi už brūkšnio. Nutarėme nerizikuoti ir nelaukti, ar vis dėlto ta vieta per kelis mėnesius atsilaisvins. Nenorėjau metų bėgyje vaiko perkelti iš vieno darželio į kitą, todėl nutarėme, kad pirmuosius metus Motiejus lankys privatų darželį. Misija atrodė labai paprasta, bet viskas buvo gerokai sunkiau… Mąsčiau, kad esant tokiam gausiam pasirinkimui, tikrai kur nors rasime vietą. Tačiau dauguma darželių vaikučius priima bent jau nuo 1.5 m. Radusi pirmąjį vaikų priežiūros centrą, priimantį vaikučius nuo 1 m., apsidžiaugiau. Tačiau kaip supratau vėliau – be reikalo… Nuvykus į nurodytą vietą pamačiau tokį jau remonto reikalaujantį namą netoli judrios gatvės. Pamaniau, kad nereikia daryti išankstinių išvadų, ir drąsiai žengiau vidun. Aplinka mane gerokai šokiravo… Pamačiau gal 10 vaikučių labai nedidelėje patalpoje, prižiūrimų vos vienos auklėtojos. Dauguma mažylių verkė. Auklėtoja iš karto pasakė, kad nieko nesitikėčiau, palikti vaikai nuolatos verkia. Kitaip nebus. Toje pačioje nedidelėje patalpoje vaikai ir valgo, ir paskleidus čiužinukus ant žemės, miega. Patalpos kampe stovėjo kompiuteris, kuris nuolatos rodė vis tą pačią abėcėlės dainelę, o vaikai buvo tiesiog prilipę prie ekranų. Paklausus, kokia vaikučių dienotvarkė, auklėtoja pasakė, kad čia ne darželis, todėl ir dienotvarkės nėra. Kartais jie pašoka, padainuoja, papiešia, išeina į lauką, o šiaip vaikučiai veikia tai, ką norintys. Paklausus, ar moko vaikučius „puoduko reikalų”, auklėtoja patikino, kad jeigu patys tėvai atpratina nuo sauskelnių, tuomet ir centre juos sodina ant puoduko. Visą laiką stebėjau tuos verkiančius, prie kompiuterio ekrano prilipusius mažylius, ir klausiau savęs, ar aš esu tokia išlepusi, gal keliu per didelius reikalavimus? O gal pataikiau tiesiog ne tą dieną… Galvojau, kad gal čia aš viską ne taip suprantu… Grįžusi namo viską papasakojau savo vyrui ir jis patikino mane, kad jokiu būdu į tokią įstaigą savo vaikučio nevesime! Ir ačiū Dievui!

Po pirmos tokios nesėkmingos darželio paieškos, buvau gerokai nusigandusi, kad jau nieko nerasime. Tačiau sekantys du darželiai, kuriuose lankiausi, mane gerokai nustebino. Gerąją to žodžio prasme! Pirmasis buvo vaikų priežiūros centras, kuriame mus pasitiko pati direktorė. Ji pasakojo anksčiau dirbusi valstybiniame darželyje, todėl norėjusi įkurti savo, kur viskas būtų kitaip. Geriau. Todėl ji pati atidžiai ir atsargiai renkasi savo darbuotojus, atsakingai kasdien tikrina atvežtą maistą. Vaikai vadovaujasi dienotvarke, rutiniškai sodinami ant puoduko. Mokomi valgyti patys, žinoma, auklėtojoms padedant. Šis vaikų priežiūros centras man tikrai labai patiko! Jau galvojau atradusi įstaigą, kuriai galėčiau patikėti savo vaikelį, bet dar nutariau apžiūrėti ir arti namų esantį darželį.

Mus vėlgi pasitiko darželio direktorius, kuris papasakojo apie tvarką, dienotvarkę, papildomus užsiėmimus. Kas mane nustebino ir šiek tiek sukėlė nerimo, tai, kad žaisliukų yra visų po vieną ir taip vaikai skatinami dalinis ir mokomi palaukti. Aš negaliu įsivaizduoti, kad Motiejui pasakyčiau: „šiek tiek palauk” ir jis klusniai palauktų. Savo charakterį Motiejus iš karto pademonstravo nugriaudamas mergaitės iš kaladėlių sudėliotą bokštą! 🙂 žinoma, Motiejus dar mažas ir jam mieliau griauti nei ką nors statyti! Bet iš esmės darželio aplinka, auklėtojos ir pats direktorius man visai patiko. Po ilgų svarstymų, vis dėlto su vyru nusprendėme, kad būtent į šį darželį ir leisime savo mažąjį princą. Argumentai kodėl? Iš esmės abi paskutinės įstaigos buvo vienodai šaunios, o kaina, įvertinus valstybės gaunamą kompensaciją, negavus vietos valstybiniame darželyje, buvo ta pati. Tiesa, turiu pastebėti, kad šeimos, kurių atžalos lanko vaikų priežiūros centrus, šių kompensacijų negauna (bent jau Kaune). Taigi argumentai buvo paprasti, antrasis mums arčiau namų, 15 vaikų skiriamos trys o ne dvi auklėtojos bei įstaigos tipas – darželis. Nežinau, ar naivu taip galvoti, bet galbūt darželiai yra labiau prižiūrimi ir kontroliuojami nei vaikų priežiūros centrai…

Bet tai tik mano nuomonė, mano pamąstymai ir mano unikali pirmoji pažintis su vaikučių priežiūros įstaigomis…

Galiausiai apsisprendusi,

Dovilė