Čiulptukas – ne mūsų amžiaus išradimas, jam jau daugiau kaip 500 metų. Literatūroje jis minimas XV šimtmetyje. Dažniausiai tai būdavo košytė (tyrelė) ar duonos gabalėlis, įvyniotas į skudurėlį. Dar naudodavo aguonos galvutę, aptrauktą medžiagėle. Kai buvo išrastas kaučiukas, pagamintas pirmasis kaučiukinis čiulptukas. Vėliau, plėtojantis gumos pramonei, jų atsirado silikoninių, lateksinių ir kt. Čiulptukas naudojamas seniai, jis keitėsi, bet jo funkcija – raminti mažylį – išliko.

Asta Ruibienė, pediatrė

Geriau vaiko nepripratinti prie čiulptuko – vėliau nereikės vargti atpratinant. Būna, kad vaikas keliasi per naktį dešimt kartų, nes jam iškrenta iš burnytės čiulptukas, be kurio jis negali ne tik užmigti, bet ir ramiai miegoti.
Jei vaikelis gimė neišnešiotas, jo čiulpimo ir rijimo refleksas nevisiškai išsivystęs, todėl čiulptukas būtinas jam formuotis. Jei mama dėl kokių nors priežasčių negali pati maitinti savo kūdikio, kito būdo nei buteliukas su čiulptuku nėra. Ką tik gimęs mažylis dar tikrai nesugeba valgyti iš puodelio su šaukšteliu. Galima supilti į burnytę šaukštelį vaistų, bet pakankamo maisto kiekio vaikui nesugebėsime sumaitinti. Todėl kartais čiulptuko naudojimas neišvengiamas. Tačiau ilgas čiulpimas ne valgio metu gali turėti įtakos netinkamam sąkandžiui.

Reikėtų stengtis neduoti nuolat gerti saldžių skysčių iš buteliuko. Būna, kad vaikas vaikšto visą dieną pasiėmęs saldaus kompoto buteliuką ir kartkartėmis iš jo atsigeria. ,,Buteliuko ėduonis” taip suėda vaiko dantukus, kad jų tiesiog nelieka. Jei taip nutinka trimečiui ar keturmečiui, dar reikės nemažai palaukti, kol išdygs nuolatiniai dantukai. Vaikas jaučia didelį diskomfortą. Labiausiai pažeidžiami pirmieji kandžiai. Pagrindinės priežastys – prasta burnos higiena ir maitinimas naktį sacharidų turinčiais skysčiais, mišinėliais, karvės pienu. Kai vaikas pavalgo, reikia duoti gurkštelėti vandens – taip praplaunama burnos gleivinė. O nuo dažno maitinimo naktimis net mamos pienas gali sukelti kariesą, nes naktį sulėtėja seilių išsiskyrimas.

Kaip atpratinti?

Tėvai renkasi įvairiausius būdus. Vieni patepa čiulptukus pipiriniais ekstraktais, kiti įkalbinėja, įtikinėja, kad tu jau didelis ir t.t., treti paprasčiausiai paslepia čiulptuką ir pavirkdo mažylį keletą naktų. Jei mažylio neveikia įkalbinėjimai, norint be streso atpratinti nuo čiulptuko, reikėtų kreiptis į vaikų psichologus.

Ieva Buškienė, ortodontė

Nė vienai mamai nedraudžiu pirkti čiulptukų savo mažyliams. Nereikia prieštarauti gamtai – vaikas turi čiulpimo refleksą ir jį reikia patenkinti. Beje, prie čiulptuko irgi reikia pripratinti, nes naujagimiai iš pradžių jį išspjauna. Deja, priprantama gerokai greičiau nei atprantama. Čiulptukus reikia keisti kas 1,5-2 mėnesius, nes vaiko burnelė auga, be to, ilgai naudoti vieną – nehigieniška.

Kada atpratinti nuo čiulptuko? Vaikai skirtingi, todėl kiekvienam – savas laikas. Vieni, išdygus pirmam dantukui, patys išspjauna, kiti, atvirkščiai, dar labiau prisiriša prie čiulptuko, nes kramtydami pasimasažuoja maudžiančias dantenas. Paprastai iki 20 mėnesių išdygsta paskutiniai pieniniai dantukai – iki šio laiko geriausia atsisakyti čiulptuko.

Jei atsisveikinimas su ,,geriausiu draugu” užsitęsia iki trejų ar ketverių metų, čiulptukas gali padaryti žalos: atsikiša priekiniai dantukai, apatiniai palinksta į liežuvio pusę, tarp viršutinių ir apatinių dantukų susiformuoja tarpas, deformuojasi viršutinis žandikaulis. Ortodontai pagal netaisyklingą sukandimą gali pasakyti, kaip vaikas mėgsta laikyti burnoje čiulptuką – tiesiai ar šone, nes būtent toje vietoje susiformuoja tarpelis tarp dantų. Jei pavyksta atsisakyti žalingo įpročio iki ketverių metų, labai tikėtina, kad nuolatinių dantukų sąkandis bus geras, tačiau jei čiulptukas, pirštukas, pieštukas nuolat penkiamečio burnoje – gali būti, kad nuolatiniai dantukai iš pieninių paveldės nelygų, negražų sukandimą.

Kaip koreguojami netaisyklingi sukandimai?

Daroma speciali ortodontinė plokštelė su užtvarėle, kad nei liežuvis, nei lūpa nelįstų kur nereikia. Tą plokštelę reikia nešioti nuolat. Išimti galima tik valgant ir valant dantukus. Jei defektas vaikystėje buvo nepastebėtas, suaugusi mergina ar vaikinas, jei nori, gali patobulinti savo išvaizdą. Dažniausiai reikia operuoti- vien plokštelės ar briketų neužtenka. Chirurginės procedūros niekam nelinkėčiau, todėl geriausia netaisyklingą sukandimą taisyti vaikystėje.

Birutė Černiūtė-Petraitienė, vaikų psichologė

Auginau savo mažąją vadovaudamasi naujausiomis pediatrų rekomendacijomis, t. y. be čiulptuko, ne todėl, kad būčiau tokia sąmoninga mama – turėjau prisipirkusi visokių ,,burnos kamštukų”. Paprasčiausiai mano mažoji spjovė čiulptuką – ne tas kvapas, spalva, temperatūra. Tiesiog mažoji nenorėjo, o aš neverčiau. Tačiau negaliu pažadėti, kad antrasis vaikas augs be čiulptuko. Greičiausiai pasilengvinsiu gyvenimą ir neduosiu „didelio čiulptuko”, ypač jei ir kitas mažylis bus toks neramus, nes čiulptukas, patenkindamas natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, dar ir ramina. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą, mažina neigiamas emocijas, padeda užmigti.

Yra labai dirglių kūdikių, nuo pat pirmųjų dienų jautriai reaguojančių į šviesą, krūpčiojančių nuo garsų, neramiai miegančių. Tačiau nieko nepadarysi, ko gero, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieisime. Jei natūralus mažylio poreikis liks nepatenkintas, jis gali imti čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, marlę. O atpratinti vaiką nuo piršto burnoje sunkiau negu nuo čiulptuko. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą ir daro tai labiau iš įpročio, negu iš poreikio nusiraminti. Vaikui augant aplinka suteikia daug įspūdžių ir palengva poreikis čiulpti natūraliai mažėja, nes atsiranda begalė kitos įdomios veiklos.

Tikrai neagituoju už čiulptukus. Neįpratinę prie jų, vėliau išvengsite atpratinimo procedūros, kuri dažniausiai būna nelengva. Atprasti nuo malonių dalykų sudėtinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Vaikai tikrai gali užaugti be čiulptuko. Tačiau būkime atidūs savo mažyliui: jei jis spjauna čiulptuką – neverskime, jei nori – nedrauskime. Aišku, negerai jeigu vaikas nuo ryto iki vakaro vaikščios įsikandęs čiulptuką, tačiau prieš miegą tikrai galima duoti.